Tąkart Eliza nubudo tingiai nusiteikusi. Nesinorėjo lipti iš lovos, vis vien nebus ką veikti per tokį karštį.
- Kur mūsų darželio gėlės?
- Ką? Kokios gėlės? Mama, ką tu čia kalbi?
- Nebėra nei vienos gėlės! Pati pasižiūrėk!
Iš tikrųjų, darželyje nebuvo nė vienos gėlės.
- Aš nieko nežinau. Gal Rasa su Jonu išrovė.
Tačiau kaimynų gėlės taip pat buvo dingusios, kaip ir kitų kaimynų, kaip ir visų miestelio gyventojų. Bet čia dar ne visos staigmenos. Nuo šakų dingo nesunokusios žalios vyšnios, iš obelų - dar visai maži obuoliukai, braškių – ir jų nebuvo, žemuogių, kurios ryškiai raudonavo prie Elizos namų esančiame šlaite, taip pat nebuvo! Ak, kokios nelaimės užpuolė šį mažą miestelį! Nejaugi ir vėl Raudonojo Miško Burtininko kerštas? Bet juk jis prisiekė šventąją burtų knyga, jog niekada nebekenks savo gimtajam miesteliui... Tai kas? Kas pradangino visas gėles, dar žalias vyšnias, slyvas, obuolius, kas suvalgė braškes ir raudonąsias šlaito žemuoges?
Eliza buvo liūdna. Tas varginantis karštis, o dabar ir šita, kažkokia keista ir nesuprantama nelaimė. Kaip ji mėgo vakarais, jau saulei krypstant į vakarus, keliauti prie šlaito ir paskanauti tų saldžių žemuogių... O dabar jų nėra! Nė vienos! Net žalių uogų! Mergaitė nusprendė išsiaiškinti, kas nutiko su jos žemuogėmės, nes, regis, nei mama nei tėtis nei kaimynai per daug nesirūpino, kur dingo visas vasaros turtas.
Bevaikščiodama po šlaitą, Eliza išgirdo muziką. Ji sklido iš šalia esančio miško. Ten girdėjosi balsai, šūksniai. Tikra linksmybė! Besekdama garsais, netyčia priėjo miško pabaigą. Čia atsivėrė nuostabus vaizdas į laukinių gėlių pievą. Būtent toje pievoje šventė keisti maži padarėliai. Jų ausytės apvalios kaip meškučių, didelės akys, o vietoj nosyčių – snapeliai. Kūnas panašus į žmonių, tik ūgiu labai maži, Elizai jie buvo iki kelių. Netoli mergaitės vienas tų padarėlių valgė žemuoges.
- Atsiprašau, kokia čia šventė?
- Kaip kokia? Juk šiandien kudulių karaliaus karūnacijos šventė.
- Kudulių? O kas yra kuduliai?
- Ar nematai, mergaite, aš ir esu kudulis!
- O iš kur gavai šitas žemuoges?
- Et, teko šiek tiek gėrybių pasiskolinti iš žmonių, juk tokia proga!
Taigi, tokia proga, o Elizai taip norėjosi tų saldžių žemuogių....Bet kažkaip nedrąsu...
- Gal nori žemuogių?
- Norėčiau...
Mergaitė paraudo, bet draugiškasis kudulis nusivedė į šventės sūkurį, kur jie šoko visą naktį. O kitą rytą miestelio gyventojų sodai buvo vėl pilni dar neprisirpusių vyšnių, slyvų, obuolių, žydėjo gėlės, o šlaite raudonavo saldžiosios žemuogės. Ak, tiek kuduliai....