Tiltai

– Senjorita, senjorita, pašokite su manimi...
Senjorita, tamsaus gymio mergina, nužvelgė mane nuo galvos iki rankų. Sėdėjau už stalelio – kojos buvo pakištos po juo ir, laimei, ji nematė mano nutrintų, jau beveik plyštančių batų. Surinkusi ant mano stalo ilgokai gulėjusius indus, gracingai nuplaukė prie kito stalelio. Aš išsiviepiau. Šiame krašte, tarp tų margaspalvių veidų, gali sau ramiai užkalbinti rytietę gražuolę padavėją, vadindamas ją pirmu į galvą atėjusiu maloniu kreipiniu. Ji neįsižeidė ir nesutriko, nes paėjusi toliau, pažvelgė į mane neslėpdama šypsenos.

Išsitraukiau bloknotą, gurkštelėjau iš bokalo, nužvelgiau įdėmiai pieštuko smaigalį ir įnikau piešti. Ranka vedžiojau kontūrus, kontūrus savo pamėgto tilto. Tiek kartų į jį žiūrėjęs, laukdavęs ant jo vakaro, vakarinių šviesų ir paslaptingai viską apgaubiančios tamsos. Nors dabar, sėdėdamas krantinės užeigoje, galėjau atsigręžti ir matyti tiltą, tačiau šiuo metu, saulės nutviekstas, turistais aplipęs, tiltas buvo ne tas. Piešiau tiltą tokį, kuomet jis kvėpavo pačia pradžia, seniai, nežinia prieš kiek laiko, pradžia, kokią pažinojau aš ir ši tamsaus gymio padavėja.
Prie tilto turėjau būtinai nupiešti vyrą. Ant jo galvos buvo juoda, tačiau gerokai apnešiota skrybėlė, vadinama katiliuku. Dar aprengiau jį apšiurusiu fraku. Vyriškio rūstų žvilgsnį nukreipiau į tolį, o iš susimąsčiusio žvilgsnio buvo matyti, kad jis mintyse kažką sprendė, skaičiavo, ir tikriausiai pamiršo, kad savo delne spaudė mažą rankytę. Taip, šalia vyro pavaizdavau nedidukę, tamsiais palaidais plaukais mergytę. Jos akelės, nukreiptos į susenusio vyriškio veidą, tarsi klausė: kas manęs laukia, kur mes einam?

Netoliese, tarp stalų vėl pasirodė Indijos, o gal kokio Pakistano gražuolė – padavėja. Nustojau piešti ir užsižiūrėjau į ją. Ji visą laiką šypsojosi, bet akys buvo liūdnokos. Taip, tai ji, tik dar mergaitė, stovėjo piešinyje šalia apšiurusio pono, tvirtai laikančio jos ranką…

Mano bokalas ištuštėjo, piešinys buvo baigtas. Gražuolė padavėja priėjo ir paklausė, ar aš kartosiu. Išsiviepiau taip, kaip ir pirmai, parodžiau į laikrodį ir ėmiau čiupinėti savo kišenių turinį, pavėluotai galvodamas, ar ne per daug sau leidau. Ji kantriai stovėjo dovanodama man savo nesumeluotą šypseną. Kol aš nerangiai krapščiausi, akies kraštu ji nužvelgė mano piešinį. Mergina sustingo. Jos nuostabi akių šviesa, tarsi paspaudus kažkokį nematomą mygtuką, išnyko, ėmė blėsti šypsena. Aš garsiai atsikrenkščiau, padėjau monetas ant stalo, o kita ranka stvėriau bloknotą ir sugrūdau į savo krepšį. Vėl įsižiūrėjau į jos veidą. Laukiau, bet atrodė niekada nebesulauksiu, kad ji nusišypsotų man, tokiam mulkiui, sugebėjusiam jos ir taip sunkią dieną pripildyti liūdesiu. Mergina paėmė pinigus, o aš tuo tarpu stryktelėjau nuo kėdės ir, pasitelkęs visą savo apgailėtinai skurdų aktorinį meną, išspaudžiau šypseną, kokią tik sugebėjau, vis dar nepaleisdamas merginos žvilgsnio iš savo akių. Manieringai, kaip nusigyvenęs džentelmenas, linktelėjau, tiesa, kojas dabar slėpdamas po kėde, ir tyliai, pašnibždom, ištariau:
- Ačiū, senjorita, jūs labai žavi mergina…
Neatitraukdamas žvilgsnio, lėtai pristūmiau kėdę. Ji, netarusi nei žodžio, paėmė mano bokalą ir lėtai lėtai nuėjo baro link. Nereikėjo būti labai įžvalgiam, kad pastebėtum jos sidabrinio atspalvio veidą, nusidažantį lengvu rausvumu. Akys pamažu vėl pildėsi sugrįžtančiu spindesiu.

Priėjau tiltą, tą patį, kurį piešiau ant alumi aplaistyto stalo. Man norėjosi dabar ant tilto sušokti. Lengvais žingsneliais, mušdamas padais stepo ritmą, kartais pasisukiodamas tarp besišypsančių, savo gyvenimus užmiršusių turistų, broviausi į kitą krantinę. Pritardamos man, kišenėje skambčiojo  likusios kelios monetos. O mintyse mačiau dar vieną tiltą, jungiantį mane ir senjoritą...
Lapkritis

2011-07-31 20:54:33

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Laukinė Obelis

Sukurta: 2011-08-07 16:16:53

Pasakojimas geras, jau po kelių sakinukų puikiai išryškėja atmosfera. Tiesa, pabaigoje norėtųsi truputį daugiau, gal tik mažytės užuominos apie vieno iš veikėjų praeitį, kuri paaiškintų "kodėl" arba ištiestos rankos į ateitį.

"o gal kokio Pakistano gražuolė" patarčiau vengti žodelio "koks/kokia" vartojimo tokiose situacijose, juk daug paprasčiau, gražiau ir skaidriau skamba: "O gal (ir/net) Pakistano gražuolė." Ar ne?
Yra ir daugiau stiliaus bei kalbos logikos nesklandumų, bet nebeminėsiu. Tik pritarsiu Rykštės nuomonei apie nereikalingą "ji" ir "mergina" vartojimą, ypač tai kliuvo pastraipoje, kuri prasideda "Mano bokalas..." Juk ten ir taip aišku, apie ką kalba, tad beveik visus tuos padavėjos įvardijimus galima praleisti ar pakeisti naujais, išradingesniais.

Vartotojas (-a): Rykštė

Sukurta: 2011-08-05 19:29:17

„nes paėjusi toliau, pažvelgė į mane neslėpdama šypsenos.“ - reikia kablelio prieš „nes“, nes oadėjot kablelį, išskiriantį aplinkybę. Aplinkybes skiriam iš abiejų pusių;
„tačiau šiuo metu, saulės nutviekstas, turistais aplipęs, tiltas buvo ne tas.“ - pirmasis kablelis nereikalingas, nes neskiriam pažyminių, einančių prieš apibūdinamąjį žodį;
„Ant jo galvos buvo juoda, tačiau gerokai apnešiota skrybėlė, vadinama katiliuku.“ - skamba kaip pamokėlė. Kam tas „vadinama katiliuku“? Iškart rašykit: apnešiotas katilukas;
„kad jis mintyse kažką sprendė, skaičiavo, ir tikriausiai pamiršo, “ - kablelio prieš „ir“ nereikia;
„Netoliese, tarp stalų vėl pasirodė Indijos“ - jeigu čia dedat kablelį, išskirdamas išplėstinę aplinkybę, reikia kablelio ir po „stalų“. Galima nedėti nei vieno kablelio;
„Ji kantriai stovėjo dovanodama man savo nesumeluotą šypseną.“ - „nesumeluota šypsnena“ - klišinis įvaizdis. Tokių reikėtų vengti;
„Laukiau, bet atrodė niekada nebesulauksiu“ - „atrodė“ čia yra įterpinys, todėl skiriam iš abiejų pusių.

Reikėtų kiek apmažinti įvardžių ir žodžio „merina“, dabar tekstas labai apkrautas šiais žodeliais.

Turinys - puiku. Atrodo, tai geriausias jūsų tekstas, kurį man teko skaityti. Ir siužetas, ir detalės, ir nuotaika.
Ačiū už nuskaidrintą dieną :)

Anonimas

Sukurta: 2011-08-01 07:03:00

Ne viską išsprendė paskutinis sakinys. Jį paskaičius kyla mintis apie meilės tilltą - ir tik, bet visas tekstas leidžia galvoti apie daug gilesnį, sudėtingą žmogiškąjį tiltą, likimus sujungiantį tiltą, kur meilė, net nebūtinai laiminga, tėra tik vienas aspektų.
Rašot puikiai - prielaida geriems kūriniams

Vartotojas (-a): Fillete

Sukurta: 2011-08-01 00:05:30

Pačioje pradžioje man kažkaip nesimezgė istorija, kaip sakoma - neplaukė. O paskutinis sakinys viską užglostė :)

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2011-07-31 21:54:44

Tiesiog įtraukė, beskaitant - prie to tilto...įtaigus, gyvas ir žavus scena :) labai patiko...,,nepaleisdamas merginos žvilgsnio iš savo akių" ...norisi skaityti tęsinį :)

Vartotojas (-a): Prozaikas

Sukurta: 2011-07-31 21:50:13

Kai kada vieni ar kiti patyrę autoriai, paskaitę net ir subtilesnį, gilesnį tekstą už šį, sako - gal geriau reikėtų perrašyt, per sentimentalu etc. Nepuolu dėl saldoko teksto, bet patariu eiti kitais keliais.

Vartotojas (-a): Medis

Sukurta: 2011-07-31 21:01:33

Puikus ir įtraukiantis tekstas skaityti... norėčiau tęsinio, tęskit :)