Pabaigai


Prisiekiu, visada.
Kiekvieną sumautą kartą.
Praeina vos kelios minutės,
Vos kelios akimirkos
Ir supranti žmogus.

Už visas eiles,
Už dainas,
Už nuostabiausią balso toną,
Pačius teisingiausius,
Kartais naivius žodžius
Galiausiai
Už vis gražiausia lieka tik tyla.

Tyloje išgirstam Jį.
Upelį, kurį vadinam likimu,
Kuris vis tyliai graužia
Įrėžtų vingių krantus.

Kol upė teka, tol ir graužia.
Ir susiprantam, kad gražu.

Tik tyloje išmokstame išgirsti,
Išmokstame pajausti kitą,
Priimti ir pamilt.

Tik tyloje
Pamatome, kad akys spindi,
Išgirstame plakančią širdį
Ir tą alsavimą nedrąsų..

Kasdien po visko
Pavargę krentam nuo šakų.

Ir tylime ilgai,
Kai trinktelim ant žemės
Skausmingam likime.

Akis vis pakeliam į aukštą dangų.
Vis tikimės ir tylim..
Amonas

2011-07-21 22:57:04

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): vivalavida

Sukurta: 2011-07-22 09:37:38

forma teksto apsunkina teksto suvokimą:) Reiktų daugiau kažko poetiško, bet taip... gražiausia dažniausiai būna tyla...

Anonimas

Sukurta: 2011-07-22 06:41:57

Laimingi, jaučiantys, gebantys išgyventi tokią tylą...

Vartotojas (-a): Žiogas

Sukurta: 2011-07-22 00:25:43

Jausmai, ne proza...

Vartotojas (-a): Maybe

Sukurta: 2011-07-21 23:20:08

Ir tik tyloj atrandame gražiausią dainą, kai ji nutyla, kai upė teka, ir rodosi į nieką, bet tiesiog...kai trinktelim ant žemės, pavargę, bet ne neprisiekę...į pabaigą.