Pliušinė širdis..

Santrauka:
radau tave gatvėj, taip, tu buvai tik mažas žaisliukas didelėj žaislų dėžėj,pasauly.
radau tave gatvėj,
taip, tu buvai
tik mažas žaisliukas
didelėj žaislų dėžėj,
pasauly.

tas negailestingai
ištampytas pliušas
buvo kaip simbolis
tavo nešvelnios praeities,
o akys švytėjo
lietaus atspindžiais,
ne, tai ne ašaros,
žaislai juk neturi širdies.

prie veido tave aš glaudžiau
ir prakeiktai liejau ašaras,
taip, aš verkiau verkiau, o tu
būk malonus – nusuki akis.

žiaurusis laikas
su likimu susidėjęs
tau tampė ausis,
į nosį skaudžiai žnybė
ir spjaudė į akis,
bet tu kantriai kentėjai
su išsiuvinėta šypsena veide
ir metalo akim.

nemokėjai liūdėti –  
turėjai šypsotis,
kai verkė pasaulis,
kai verkė viltis.

ir kai tave rankose laikiau,
plakė širdis, ne, ne mano
ir ne žmogaus –
        tai pliušinė širdis,
            pliušinio žmogaus..
Night_Patient

2006-06-07 13:35:16

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Rykštė

Sukurta: 2008-03-03 12:08:24

pries tai komentavusiai ievai galiu pasakyti, kad verkslenimai taip pat yra jausmai. Ir verkslena ne tik vaikai. Pabaiga ir man patiko.Labai. ypac:"kai verke pasaulis,kai verke viltis"

Vartotojas (-a): Littera

Sukurta: 2006-06-07 15:56:33

Manau, kad autorius(-ė) labai jautrus žmogeliukas:)

Vartotojas (-a): ieva

Sukurta: 2006-06-07 15:03:05

patiko pabaiga

Vartotojas (-a): ieva

Sukurta: 2006-06-07 15:02:20

paverkšlenimai kūryboje nelabai kaip atrodo. Tiktų į vaikų skyrelį, o ne į jausmus.

Vartotojas (-a): sniega

Sukurta: 2006-06-07 14:44:50

Iškart prisiminiau kaip iš laužo liepsnų savo plišinį vaikystės zuikį išgelbėjau..supelijusį visą, purviną, sutrūnijusį, vargšą...sėdi jis pas mane vonioj dabar. tuo metu atrodė kad tikrai jo širdelė suspurdėjo.