Medžių paunksmės klostėse – paukščių vaikai ateitį buria.
Dienomis, kai kaitra vėjyje sėkmę nusineša – jie miega.
Atgyja lietuj pliaupiant, bendrystėj sparnais mosuodami.
Taip buria paukščiai, kas dieną kantrumu gliaudydami derlių.
Be baimės ir širdgėlos – kitąmet vėl grįš su tikėjimu.
Daug mūsų vaikų buria ateitį ne savo lizduose: galgi sugrįš?
Vasara glosto galvas saulės numylėtiems – visus ji myli.
Atodūsiuose laukimas susukęs lizdą – augina viltį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-07-06 22:13:14
turiningas buvo skaitymas.
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2011-07-01 20:10:05
Giliai čia į vasarą nubridot :-)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2011-07-01 14:34:26
Supinta vasaros sodri gyvastis ir motiniški jausmai. Vaizdinga, įtaigu, žodinga.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2011-07-01 13:33:14
Patiko. Man net norėtūsi tris paskutines eilutes atskirt intervalu. Jos tarsi papildomas apibendrinimas.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-07-01 10:21:29
paukščių vaikai ateitį buria... > kokia puikia sąsaja pradėjote. Gražūs Jūsų matymai ir iškalbėjimai, apie nerimą, apie kurį dažnai pagalvoju...
Daug mūsų vaikų buria ateitį ne savo lizduose: galgi sugrįš?... Atodūsiuose laukimas...
Labai patiko. Ačiū.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-07-01 10:19:23
Beveik kiekvienas sakinukas - kaip atskiras kūrinėlis, su gilia mintim, ačiū...