Ar nepasigendu savęs vėjams iš lūpų
vis stipriau už stygų tempiant natas
Nebežinau melodijos savo ir balsą keičia
krentančių žemėn drugelių smūgiai
Dar gaudyti norisi bet sunkūs delnai
rausvus sparnelius į kaitinančias žarijas
o ašaros pelenais pavertusios nukrenta
Ar nepasigendu savęs vėjams iš lūpų
lengviau išnešant nesudygusias sėklas
nei pati žemė atsidūrė many o dabar
pro langą į nežinomus tolius lyg siela
išskrendra daigeliais ir nebeprisimenu
Lyg ir nepasigendu tik šį pavasarį
kaip niekad artima pražydusi pieva
nes tarp išsklaidytų daigelių jaučiu
tyliai šypsenoj slepia laisvę manieji
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-07-03 10:17:37
susikaupti reikia dviem šimtais nuošimčių, kad jau nuo pirmosios aplinkybės ne tik nujaust, bet ir suprasti kaip čia jautru ir sklandu viskas. :) prižiūrėti daigelius sudygusius telieka
Vartotojas (-a): Urtė
Sukurta: 2011-04-25 19:14:25
nono:) čia aplinkybės pradžia. ar nepasigendu kam- vėjams iš lūpų ką darant- tęsinys kitoj eilutėj: )
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-04-25 16:55:09
Gražiai nuskambėjo, tik kiek užkliuvo...ar nepasigendu savęs vėjams iš lūpų...man neaiški mintis, kaip galima savęs pasigesti vėjams?Kažkas su sakinio sandara ne taip.Gal vėjai nepasigesta manęs...ar aš nepasigestu vėjų...
Vartotojas (-a): Urtė
Sukurta: 2011-04-25 09:00:55
bet kaip gaila, ką, kad kažkokie žodžiai nusidėvi? neginant savo kūrinuko,bet iš esmės :) šiaip tai aišku galima ir nedėti, bet kažkaip malonu naktinį malonų sunkumą nusikratyti. Ačiū kad skaitote ir bandote suprasti bei prisijaukinti : )
Vartotojas (-a): MoneLi
Sukurta: 2011-04-25 08:57:46
Pritariu Ramunei Vakarei. Pradžioje painiai supratau mintį, o galbūt drugeliai ir ašaros manęs jau nebejaudina eilėraščiuose, jei visa tai neperteikiama kažkaip naujai. Tačiau jau nuo antrojo stulpelio eilės tapo daug įtaigesnės, tikresnės, subtilesnės. Neapibūdinama jaukuma apėmė (: