- Ar nori pamatyti aukso pievas?
Loštelėjau iš netikėtumo galvą.
- Na, nebūtinai aukso, nors žalias, sodrias ir vešlias, švelniai siūbuojamas vėjo, apsuptas uolėtų ir miškingų kalnų.
Aš net prunkštelėjau iš nuostabos, nesusilaikiau paniekinamai nešyptelėjęs, nors prieš mane stovėjo mano mokytojas. Jis buvo piemuo, ganytojas, kaip ir aš. Tik su juo aš, mažas piemenukas, negalėjau lygintis, vos spėjantis bėgti paskui nuklystančią avelę. Mano garbusis, išmintingasis ir labai patyręs draugas, mokęs nuo pirmos mano tarnystės dienos ir tebemokantis, žvelgė šypsodamasis, tačiau rimtu balsu tęsė pradėtą kalbą:
- Įsivaizduok, kaip ramiai, pasimėgaudamas, gal ir fleita grodamas, džiugia širdimi galėtum ganyti savąją kaimenę. Tavos avys nelakstytų kažkur, ieškodamos sotesnės žolės. Tavo akys neklaidžiotų horizontuose, laukdamos kažko įspūdingesnio ar ypatingo, ko prisiklausęs esi padavimuose ar iš keliautojų lūpų...
Jis buvo teisus. Nežinau ar mano, kartkartėmis nerimastingai klaidžioję, akys ar vis dar gerai neįsisavintas darbas, o gal išduodantis neramus miegas atvėrė gerokai vyresniam bičiuliui slaptus mano troškimus?
- Tu tikriausiai spėlioji iš kur aš žinau ką galvoji... Tačiau ir aš kažkada buvau mažas piemenėlis, belaukiantis kol užklys koks keliautojas į manas lankas, nusileis nuo kalno, užjūrių kvapais nešinas, svetimų vėjų nugairintu veidu ir pasiims mane kartu į savas nenuspėjamas, man tokias stebuklingas keliones...
Aš atsidusau, nusiraminau ir vėl, kaip visuomet, pasitikėjimo duris atvėręs, leidausi jo mokomas. Norėjau, jau tiesiog troškau išgirsti ir paimti tą išminties raktą, kuriuo galėčiau atrakinti naujas duris, gal būt į  seniai išsvajotą gyvenimą.
  Jis neskubėjo.  Prisėdo ant akmens, atsidarė tabokinę ir ėmė kimšti pypkę. Naudodamasis proga apžvelgiau pievas, slėnį, kalnų keteras, kurių net gi gražiosios uolos jau iki skausmo buvo įkyrėję. Permečiau akimis kaimenę. Visos avys buvo kartu, tyliai rupšnojo žolę, kuri lyg ir buvo žalia, vešli, bet...
  Mano mintis jis nutraukė jau papsėdamas pypkutę, mestelėjo patyrusį žvilgsnį ten, kur žiūrėjau aš ir bakstelėjo savo raukšlėtu pirštu man į krūtinę.
- Štai čia, pas tave ir niekur kitur, yra tavieji  gražiausieji slėniai, bei tauriausieji kalnai. Jei tau pavyks savyje visa tai pamatyti, tuomet tavosios mintys ir jausmai, tarsi ši kaimenė, ganysis  ramiai besimėgaujant sočiu, sultingu maistu. Netgi svajonės sulauks tikrojo, savojo meto ir išeis užtikrintai, ir išdidžiai pakėlę į dangų pergalingus aukso ragus...