Kaip aš darbinausi į kūdikių namus

Kaip aš darbinausi į kūdikių namus


Apsižvalgiau  aplinkui: vieta  viliojanti,  aplink pušys šnara… Pavasarėjant  ir  jau  paukštelis pragysta vienas kitas, tirpsta  sniegas.
Pastatas kaip pastatas, nieko įspūdingo. Baltais chalatais ir nebaltais triūsia seselės, 
auklėtojos, pasidabinusios ryškiomis  spalvomis,  bėginėja  auklytės.
Vaikučiai – pabiručiai  žaidžia, šūkauja, triukšmauja, žodžiu – tikri kūdikėlių namai.
Atėjo vakaras. Keičiasi  pamainos, visi užsiėmę savais reikalais. Juk ir aš atėjau “pabandyti”, pasipraktikuoti, kaip su vaikučiais dirbti. Įsispyrusi  į patogius  batelius, nušlepsėjau į grupę.
Staiga tapo  tylu… Aštuoniolika  mažų,  įvairiaspalvių  akyčių  įsistebeilijo į žmogų, kuris naujas, svetimas, įsibrovėlis. Neilgai truko ta tyla. Priėjęs vienas mažylis, susidomėjo mano batų raištukais.
Užvertęs  galvytę  aukštyn, tarsi  paklausė,  ar aš nepykstu. Atrišinėjo  juos vieną po kito. Sustingau.
Juk čia jam naujas žaislas. Kai  kurie suposi ant arkliukų,  kai kurie nešiojosi žaisliukus. Vieni juokėsi – kiti  verkė,  treti  rankas  tiesė. Užsimerkiau… kelias minutes tarsi pritrūko oro,  šmėstelėjo mano vaizduotėje mano mažų vaikų veidai, jų  juokas  ir ašarytės.
Staiga  aš išbėgau iš grupės ir  pravirkau.  Jei  kas  nors  tuo metu būtų paklausęs, ko verkiu – nebūčiau atsakiusi. Ašaros kaip virvė  vis smarkiau veržė man kaklą. Supratau… Čia  visų kūdikėlių  skausmas, ilgesys  tėveliams ir nenušluostytos jų ašaros užveržė kaklą,  pačiupo pirštais geležiniais.
Išbėgau  lauk. Buvo jau  sutemę ir  pušų  šakos, it rankos, tiesėsi  į mane. Aplink  pastatą  vaikščiojo paslaptingi  šešėliai. Pasukusi  galvą  į kairę,  pamačiau langelį.  Priėjusi prie jo perskaičiau užrašą: “Gyvybės langelis”. Už langelio stovėjo lopšys… Nupurtė  šaltis, atatupsta  atsitraukiau atgal, kadangi man tas  lopšys veikiau buvo panašus ne į  lopšį, bet į juodą  karstą, kuriame  palaidojami naujagimių likimai…
Stovėjau  prie  kelio ir verkiau,  mane visą  kratė drebulys,  akyse  stovėjo  plikos  galvytės,  meilios akytės,  ištiestos rankos…
Nebegrįšiu. Niekada čia nebegrįšiu!!!
Lelija

2011-04-01 12:42:28

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2011-04-04 07:55:39

Neapsakomai opu... Gyvai ir jautriai, apie daug ką... per savo būseną... pirmą įspūdį, ypač sukrečiantį. Man atrodo, mažyliai Jūsų labai lauktų.

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2011-04-01 22:32:18

Bet tų mažylių juk vienų nepaliksi...man visuomet užgauna širdį tokie dalykai. Vaikų namai... Mes ką, blogesni už gruzinus, armėnus? O juk pas juos vaikų namų iš viso nėra.Vaikučiai auga giminėje, visi kartu- savi ir svetimi. Jie džiaugiasi kiekviena gyvybe, o mums dar reikia ir langelio...Klaiku.

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2011-04-01 22:19:23

...matyt, neskirta.
O kiek varginasi ir dar kitus vargina, bet užima vietą tų, kurie save atrastų būtent toje veikloje :-(

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2011-04-01 15:21:59

Bet juk kažkam tai reikia grįžti... Nejau mes bėgsime nuo karčios realybės? Taip - jausmingas kūrinys, labai.

Vartotojas (-a): apideme

Sukurta: 2011-04-01 15:11:00

Grįžti vis tik - labai reikėjo...

Anonimas

Sukurta: 2011-04-01 15:06:19

yra šiek tie minties šuolių, stilistinių strūkumų, bet siužetas įdomus, jausmai patys veržiasi iš šio kūrinio.