Kasnakt prabudęs aš staigiai atsisėdu,
Užgaunu galvą į beprotiškus sapnus
Ir rodos - jau širdy neliko pėdų,
Kurias įspaudė mylintis žmogus..

Kas rytą nusiprausęs į veidrodį pabeldžiu -
Iš jo pažvelgia manęs taip laukiantis dangus
Ir tik dėl įpročio dar lūpos meldžia -
Sugrįžk, o meile, į šaltus namus..

Kiekvieną vakarą žvelgiu pro sielos langą
Verkiu, nors neįžiūriu laimės per lašus,
Bet į troškimą vieną dūžta visos bangos -
Dėl jos nakty ir vėl sudužusi širdis prabus..