Be tavęs

Sniegas sulesa žemės kvapą,
Klampiai murkia prie mano kojų,
Nebegrįšiu rytoj, ar vakar,
Pėdos baltą pusnį kartoja.

Nebebus išskaitytų žodžių
Iš akių, o galbūt iš sniego,
Ryto šuo tavo pėdas uodžia,
Mano kūnas tave palieka.

Ir palieka tave likimas –
Juodą tašką sniegynų toly,
Vis brendu savimi užkimus
Be tavęs į niekieno guolį.
Juozapava

2011-02-11 09:23:45

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): einanti

Sukurta: 2011-02-13 12:46:01

Tobula! :)

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2011-02-11 18:38:41

Sniegas sulesa žemės kvapą,
Klampiai murkia prie mano kojų,

Nuotaikingai... Kovas artėja, jeigu jau murkia... :)))

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2011-02-11 17:02:58

Sužavėta, taip puikiai perteikti jausmai.Priglaudžiu

Vartotojas (-a): Kapsė

Sukurta: 2011-02-11 12:53:48

Stiprus išsiskyrimo ir laikinumo pojūtis.

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2011-02-11 11:11:21

Visas geras - nuo pradžios iki pabaigos - dedu į taupyklę...

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2011-02-11 10:37:38

Juokingas; pavadinčiau "amžinasis sugulovas"; tai reiškia, kad naktimis lankosi, o paryčiais, dar liaudžiai, visuomenei, ir visoms davatkoms nepakilus iš miego, jis jau eina keliu, tik šuo kaimo ir težino, uodžia pėdas, o jau kai visi pasikėlė gyventi - pražiopsojo gardų kąsnelį paskaloms misti, paskalas maitinti, mat tas "amžinas meilužis" - štai ten toli toli, kaip taškelis, nesuprasi ten kas ten eina, gal iš viso ne žmogus – gal ten tik tai yra net ta - Visatos visų pradžių Pradžia – visata prasidėjo iš taško, (tai yra, tas taškelis, kol dar nieko nieko nebuvo, nei Šviesos nei Tamsos, sprogo, taip jis ir buvo pirmapradžiu sprogimu, Jis ir buvo Idėja visų užgimstančių idėjų, ir visų veikimo principų - schemų, toms idėjoms materializuotis, ir tam taškeliui sprogus, atsirado Šviesa-reiškia ir Tamsa,) ir pradėjo Visata, po sprogimo vis plėstis plėstis, ir žydėti, pradėjo gimti vis naujos žvaigždės su planetų sistemomis.) tai va žiūri visi jau nubudę, į ten tolstantį taškelį, ir net nežino, ar ten žmogus, ar kas ten; vargas paskalavimo kolektyvinės sąmonės pilvui, nes jis gurgia alkanas, nepapenėtas – tolsta taškelis, ir tik kaimo šuo žino, kas tas taškelis, bet jis kalbėti nemoka žmogiška, kokia nors bent, kalba...
Geras šis jūsų tekstas - eilėraštis, autoriau slapyvardžiu juozapava, , juokingas, pavadinčiau eilėraštį: "Amžinasis meilužis" arba "Amžinasis sugulovas"; Citatos:
"Ryto šuo tavo pėdas uodžia,
Mano kūnas tave palieka.

Ir palieka tave likimas –
Juodą tašką sniegynų toly
" ---- Citatų pabaiga; Ir visumoje, šitas geras, (ir rimavimas puikus)

Anonimas

Sukurta: 2011-02-11 09:55:53

sniegas lesa, mano kūnas tave palieka,- gerai metaforuoji, juozapava, :)

Vartotojas (-a): martinas

Sukurta: 2011-02-11 09:31:21

Ar ne per daug akcentuojamas sniegas, pėdos, palikimas?
Likau labai patenkintas paskutinėm dviem eilutėm... Tokia nežinomybe padvelkė, interpretacija, spėlione.. Gražu!