Mano vaikiškas drovumas
Išgaravo kaip jaunystė...
Nebijau save pagirti,
Iš savęs pasišaipyti.
Išdrįstu sakyti tiesą,
Išsikeikti, išsirėkti,
Apkalbėti, pameluoti...
Kartais išdrįstu tylėti!
Moku švelniai apkabinti,
Ir pastumti, ir išduoti,
Ir suprasti, ir atleisti...
Moku imti. Mokaus duoti.
Nebijau prisipažinti,
Kad bijau savų netekti,
Kad baugu tamsoj klajoti
Po bemiegę skausmo naktį.
Man per ankštos jausmų pilys,
Man per siauros minčių gatvės...
-------------------
Nebijau prisipažinti —
Įžūlėju į senatvę!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): galėtep
Sukurta: 2014-03-26 14:18:26
Puikus eilėraštis, paprastas, tikras ir tikslus esamo pasaulio ir mūsų jame vaizdas. Tik senatvę jame ir palik. Nereikia jos kaip šuns už pavadžio vedžiotis, ji pati ateis, tik apsimeskime, kad jos nepažįstame.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-02-03 12:13:13
Imti tai mes visi mokam, O kad ...mokaus- duoti...tai puiku.Labai patiko prisipažinimas-...Įžūlėju į senatvę...Tai ne įžūlėjimas, tai savęs vertinimas, tai brandumas.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2011-02-03 10:15:28
nelabai toks
sukimasis apie savąjį aš įdomus tik tada
kai asmenybė be galo charizmatiška
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2011-02-03 10:13:53
Noriu padėkoti už atvirumą. Man patiko :)