Ar vis dar nori išeiti? Išeiti iš savo tvirtovės, pilkų sienų, retkarčiais auksintų trečią valandą po pietų mieguistos saulės. Aš stoviu šešėlyje. Jis ant mano akių, gobtuvo šešėlis. Mano rankos sunertos maldai, paslėptos krentančiose rankovėse. Drabužis įaugęs į žemės grindinį, žole apsipynęs.
  Girdžiu tavo balsą, skrodžiantį miglą, tirpdantį abejones, kurias sukūriau pats, lėtai, saugiai ir protingai verpdamas naktimis balto šilko šydą. Juo uždengti norėjau tave ir tavo dainą... Negaliu, man neišeina, tavo daina vis tiek prasiskverbia pro tylią, prisirpusią miglą, plėšo mano kruopščiai suverptą šydą...
Nustoju verpęs, sustabdau stakles. Jos dejuodamos ir girgždėdamos, seniai begavę ramybės tepalo, sustingsta. Nauja pažintis su šviežiu tylos dvelksmu, atsiūbuojančiu naują tiesą. Tylos tiesą, kuriai  ilgai neleidau savęs užburti:
- Ar girdi? Visa nurimę, tik jos balsas, jos daina, nesulaikyta tvirtovės sienų, miglos neužgniaužta. Įsiklausyk...
Ir aš pagaliau geriu, traukiu į save šį garsą, abejojęs jo tiesa sau, abejojęs jo gyvybe ir leidęs miglai stabdyti, drėkinti, iškreipti, gal netgi nužudyti šią laisvės dainą, tyrą ir vis tik nesustabdomą melodiją.
Pajuntu tirpstantį savo apsiaustą, neatlaiko... Mano gobtuvas trupa mažais melo gabalėliais, virstančiais deginančiu vašku, skubiai šokančiu paskutinį šokį, varvant manomis rankomis, vis dar sunertomis maldai...
Ir štai stoviu tas, kuris dar nebuvo pažinęs abejonių, nusivylimo, dar neragavęs melo duonos. Be apsiausto, akių neslepia šešėlis. Tik vaškas išdegino surambėjusią odą, atidengė širdies ertmę. Jaučiu jos pulsavimą, ritmas greitėja...
Ir prasiveržia daina, jos skambus, tyras balsas, jau perskrosdamas manąsias sienas. Įsileidžiu ją ir išgirstu šaltinius, jie veržiasi iš mano gelmės, trupindami paskutinius akmenis. Žinau, manyje ir vėl žydės sodai, giedos baltieji paukščiai, atkartodami, pritardami jos melodijai.