Juodas naktis dalina sėjėjai,
Saulę laiko sutema vėli.
Spalvos sunkiasi į žemę,
Vėjų antausiai šalti.
Rytai balkšvai skylėti,
Muselės be namų,
Ledo rašmenys gėlėti
Pražydę dyla virš sparnų.
Apsunkę debesų artojai,
Nebeišsklaido pilkumos,
O virš laukų sparnuoti broliai,
Giesme nenuvaikys tylos.
Tamsumoj sirpsta šešėlių ataudai,
Tarp jų gęsta tykūs vakarai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-10-11 14:59:39
Mintys ir siužetas geras, tačiau padirbėti dar tikrai reikia. Pamatysi - po kurio laiko perskaičiusi, jau pati žinosi ką reikia tvarkyti ;)
Anonimas
Sukurta: 2010-10-04 23:02:48
Tad neskubėkite publikuoti, sulaikykite tą žvėriuką. Šypt.
Vartotojas (-a): Balta varna
Sukurta: 2010-10-04 18:22:21
Dėkui už kritiką. Kai eiliukas dar šviežias, viskas atrodo kitaip, o dabar prieš akis atsiveria primityvumas :/ na bet nieko, dar pasitempsiu :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-03 23:27:48
Aha, rimas kliuvinėja, bet iš esmės visai neblogai.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-03 22:19:36
Visokių gražumėlių perskaičiau, ir tėkmė gan lengvai teka. Kitąkart sutelkite dėmesį į išradingesnį rimą.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-10-03 22:11:50
Aš atsisakyčiau dviejų paskutinių eilučių... Man gražu be jų... bet čia tik mano nuomonė :)