Langinės į rudenį ir vienas puodelis arbatos,
Kur mėtų lapelių laivai nuskandinti dar matos.
Atvėsusi gaiva jų šaltmėtinė. Gurkšnis paskutinis
burnoj sutirpsta nuo delnų žemėlapių ištrynęs
tvinksintį švelnumą, kuomet trapiausio jausmo kūną
dar piešėme abu iš liepžiedžių medaus saldumo,
iš laumžirgio sparno virpėjimo blizgėje saulės,
iš akių ežerų, kur rytai vos pažadinti maudės,
iš krislo skaidrumo, po sumerktom blakstienom,
iš daugybės žingsnių į ritmą, nupėdavusių dieną...
Šį tapyti neužbaigtą tobulą kūną iš drobės
Rudens lietūs aplankė. Spalvas po saujelę išvogę,
Ant langinių vėjuotais šuorais sugirkši:
– Jau mirei, tai kodėl vėl ir vėl drobėj miršti?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2010-10-19 15:32:46
jau mirei?
vieną kartą?
:)
Vartotojas (-a): martinas
Sukurta: 2010-10-04 20:45:36
Išbaigtas su daug plėtotės. Mėgstu skaitydamas gyventi kūrinyje.. Pastarojo terpė man tokia artima, kad nenoriu niekur trauktis.. Ačiū autorei :)
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-10-03 13:09:05
Įdomios mintys...
Anonimas
Sukurta: 2010-10-03 12:30:11
Jo
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-10-03 09:04:07
Jau mirei, tai kodėl vėl ir vėl drobėj atgiji ?
Anonimas
Sukurta: 2010-10-03 08:50:54
Liūdnas, tačiau šildantis prisiminimais.
/– Jau mirei, tai kodėl vėl ir vėl drobėj miršti?/
Jausmo nenumarinsi.
Taip supratau.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-03 07:27:56
Liūdnai gražus pamąstymas prie langinių į rudenį. Visi į jį keliaujame...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-03 04:32:14
Čia irgi kitoniškai - tikra priešingybė - su laaaabai ilgomis eilutėmis. Kitoniškai ir susiskaitė - man tai gražiai laumžirgio sparnais suvirpėjo ;)