Iš senų laikų išliko Sojolos gyventojų tarpe paplitęs pasakojimas, kartojamas jau mirusios, kažkada šioje planetoje egzistavusios violetinodžių rasės kalba. Į šią nesuprantamą istoriją buvo jau žiūrima lyg į kokį ilgą stebuklingą burtažodį. Istorija labai sudomino senovinių kalbų tyrinėtoją Vilardą Traveltą. Pastarasis taręs, jog tai ne burtažodžių rinkinys, o labai prasmingas pranešimas, protėvių paliktas ateities kartoms. Žmogus užsispyrė jį iššifruoti. Mokslininkas vargo tris su puse metų, ir vis tik po sunkių, klaidžių ieškojimų, labai atkaklaus darbo surado atsakymą į jam ramybės nedavusį klausimą. Be to, surado netgi šios istorijos originalo teksto lentelę.
Atlikęs tą milžinišką tyrimą, jis nuskubėjo pas savo artimą bičiulį Erjensą.
Tas, išvydęs jį džiugiai nusiteikusį, be užuolankų paklausė, tikėdamas, kad šiam bene pavyko įspėti mįslę.
-O kaipgi! - atsakė mokslininkas. - Pasirodo, tie žodžiai yra ne, šiaip sau beprasmių garsų rinkinys, o labai senas ir išsamus pasakojimas apie vieną mūsų protėvį, kuris atsisakęs savo šešėlio, vėliau buvo priverstas gyventi su svetimu. Bet kam aš čia tau pasakoju. Geriau paskaitysiu tau tą tekstą.
-Na, na ... Drožk! - paragino jį bičiulis.
-Tai klausyk...

„Mane vis labiau pradėjo gąsdinti įkyriai sekiojęs mano paties šešėlis, dvelkęs tamsa, šalčiu ir visą gyvenimą sėlinęs įpėdin manęs, tylutėliai, kaip grobuonis paskui savo auką. Todėl suprantama, kodėl man kilo noras juo nusikratyti.
Palaipsniui tas troškimas manyje taip išbujojo, kad apie jį vieną tegalvojau ir vis labiau troškau nuo jo, to mane visur ir visados sekiojusio juodojo įkyruolio pabėgti. Bet pamačiau, kad man jo taip paprastai nepavyks nusikratyti. Dienų dienas jis nepailsdamas sekiodavo, tik atėjus nakčiai, kai viską aplinkui užgoždavo tamsa, palikdavo mane ramybėje. Bet išaušus dienai vėl prisikabina. Ir taip diena dienon, visą gyvenimą...
Įsitikinęs, kad nieko aš jam negaliu padaryti, trokšdamas, kad jis manęs nesekiotų, jau buvau bepuoląs į neviltį. Tačiau staiga vieną rytą išgirdau keistą garsą - tarsi kažkas iš pašalio būtų pašaukęs mane vardu. Grįžtelėjęs ton pusėn apstulbau - į mane prabilo mano paties šešėlis.
-Jeigu jau taip labai nori manim atsikratyti, ką gi. Aš... galiu nuo tavęs atsitraukti. Pabandyk pagyventi  vienas. Bet pamatysi, dar ateis diena, kai tu savo poelgio labai gailėsies.
Aš nusikvatojau:
- Tavęs pasigesiu? Niekuomet!  Tik tu mane palik ramybėje ir, duodu žodį, kad net neprisiminsiu...
- Na, ką gi ... Man jau įkyrėjo tie tavo svaičiojimai kaip manęs nusikratyti. Aš pats palieku tave. Žinokis sau! Bet tu dar pasigesi manęs, prisiminsi šiuos žodžius! - pasakė jis ir išnyko.
Nors saulė dangumi besiritinėdama kepinte kepino, bet kiek besidairiau, šešėlio greta manęs nebuvo. Apsidžiaugęs ta naujiena, švilpaudamas linksmą melodiją nuėjau toliau. Dabar eiti buvo taip lengva ir gera, niekas nevaržė ir nepersekiojo. Nuotaika irgi buvo kuo puikiausia. Bet neilgai trukus ėmiau pats dargi to nejusdamas dėbčioti į šalis, tarsi kažko ant žemės ieškodamas. Tačiau greit supratau, ko šalia savęs ieškojau. O trūko asmeninio šešėlio! Bet didžiausiam šįkart mane apėmusiam apmaudui jo greta vis dar nesimatė. Jei anksčiau mane nors mano šešėlis lydėdavo, dabar turėjau visur keliauti vienui vienas. Toji vienuma vis labiau ėmė mane slėgti, labiau pakyrėti. Ir aš dažniau ilgėjausi buvusio savo tamsaus bendrakeleivio, kuris anksčiau, kur bekeliaudavau, visada likdavo man ištikimu palydovu.
Vienos savo kelionės metu aš atsidūriau kalnuose. Žiūriu, o gi atsirėmęs į uolą, pro kurią ėjau, rymo kažkieno šešėlis. Man pasirodė dar keisčiau, kad šalia jo nebuvo jokio žmogaus, gyvūno arba daikto.
- Kam tu priklausai? - paklausiau.
Jis atsakė:
- Niekieno!
- Tai kodėl atsiskyrei nuo šeimininko? - pasidomėjau.
- Jis panoro manim nusikratyti, tai ir pamečiau jį, - mandagiai atsakė keistasis pašnekovas.
- Ir dabar vis klaidžioji vienas?
- Taip! Šituose kalnuose aš slankioju jau dešimta diena.
- O aš maniau, kad atsiskyrę nuo savo šeimininkų šešėliai negali savarankiškai gyventi, tiesiog išnyksta...
- Ne, Pasaulio Valia yra taip patvarkiusi pasaulį, kad mes ir atsiskyrę nuo šeimininkų neišnykstame, o gyvuojame ir toliau. Tik to nieks nepastebi.
- Ir daug jūsų pasaulyje yra? - dar pasiteiravau.
Jis atsakė:
- Lygiai tiek, kiek yra daiktų Visatoje.
Aš susimąsčiau. Iš tikro, buvo apie ką pagalvoti. Staiga panorau šitą niekam nepriklausantį šešėlį įprašyti, kad jis taptų manuoju. Todėl šiek tiek jaudindamasis pratariau:
- O aš kaip tik neturiu jokio šešėlio. Ar negalėtum pritapti prie manęs?
- Ką gi. Jeigu to nori, mielai. Pasaulio Valia tam neprieštarauja.
Ir šešėlis prisiartinęs prie manęs nutyso užsaulinėje pusėje. Bet neilgai tuo džiaugiausi. Pajutau, kad jau ne aš, o jis mane tempia paskui save. Vadinasi, tapau to pasisavinto svetimo šešėlio nelemta
auka. Ir vis labiau jaučiau, kad visas mano kūnas ir siela prieš mano paties valią tapo tam svetimam šešėliui pavaldus. Kai man pavargusiam norėdavosi pailsėti, šešėlis mane tempte tempė eiti vis toliau ir toliau. Greit buvau tiek nuo kojų nusivaręs, kad vos bepasivilkau. Visai nusialinęs ėmiau prašyti tą prisiimtąjį svečią, kad atsitrauktų nuo manęs, bet jis nepakluso. Ir dargi, man rodos, šaipėsi iš taip klastingai pavergto. O kai pagaliau negelbėjo nei mano maldavimai, nei jokie nuožmūs prakeiksmai, supratau jog aš visam gyvenimui tapau to svetimo šešėlio įkaitu. Todėl kunklinau vos kojas pavilkdamas ir mąsčiau, kokiems galams man reikėjo prisiimti prie savęs tą prielipą? Juk galėjau dar pakentėti ir galbūt būčiau susiradęs savąjį šešėlį, kurio gėdingai atsikračiau. Dabar šis, lyg kerštaudamas surengė tikrą pasipriešinimo bangą. Ne dėl ko kito, tik per mane žūsta gentainiai, nes grobikas suorganizavo tikrą Didįjį šešėlių sukilimą ir jie, pasekę savo vadu, pametę savo šeimininkus masiškai grįžta į  paslaptingą Šešėlių Šalį, arba priešingai - tuos žmones pavertė savo vergais. O kiekvienas planetos gyventojas, netekęs savojo šešėlio drauge dažniausiai prarasdavo ir gyvybę, tarsi tie šešėliai būtų jų gyvasties dalis... Maištininkų pasisavintieji žmonės irgi dažniausiai neišgyvendavo.
Iki šiol dauguma sojoliečių jau išmirę. O aš vis dar šiaip taip laikausi ant kojų, tempiamas besityčiojančio šešėlio. Bet visai nesidžiaugiu, kad šitiek laiko svetimo šešėlio valkiotam po pasaulį netikėtai atsirado galimybė jo atsikratyti. Tačiau kas iš to, nes aš jau šitaip gyvenimo nualintas, jauste jaučiu prie manęs vis labiau artėjančią Mirtį, kuri, nematoma ir neapčiuopiama, tiesia į mane savo kaulėtas rankas, ketindama nusitempti į Nebūtį. Jau vis aiškiau jaučiu už manęs aidinčius josios žingsnius ... Kad nors spėčiau, iki tol, kol ji mane prigriebs, užbaigti užrašyti šitą savo pasakojimą. Bet turbūt jau nebespėsiu, nors sutemomis ir turiu laiko pamiegoti ir susirasti maisto ir dargi vieną kitą eilutę parašyti, kai dieną dangus pilkšvas ir šviesa neatgaivina šešėlių... Ir galų gale ilgtai lauktoji jau čia pat... Viskas!"

Čia tas pasakojimas nutrūksta. O po juo kita ranka buvo suraitytas prierašas:
"Šiuos atsiminimus užrašęs keliautojas užgeso staiga. O po mirties nuo jo atsitraukė ir tas visur jį lydėjęs svetimas šešėlis. Visa tai liudiju aš, šios gyvenvietės seniūnas".

- Koks keistas kliedesys! - kai profesorius baigė skaityti nusistebėjo jo bičiulis.
Traveltas tik abejingai patraukė pečiais.
- Aš juk tau sakiau, kad čia tas iššifruotas, iki šiol laikytas magišku, kabalistiniu, tekstas. O iš tikrųjų, kaip matai, čia ne kas kita, kaip dokumentas, savaip aiškinantis kadaise gyvenusios Sojolos planetoje protingų esybių padermės išnykimą.
- O aš manau, kad čia ne kas kita, tik mitas arba tiesiog savotiška, sojoliška filosofija. O galgi net falsifikacija.
-Bet aš čia nematau jokios filosofijos, - spyrėsi Vilardas.
-Labiau man čia primena savotišką legendą arba padavimą.
- Gal  čia visai atvirkščiai. Tikriausiai memuarų esmė yra ta, kad tuometiniame Sojolos pasaulyje ypatingą vaidmenį suvaidino nežinomos mums jėgos? Kad ir tie čia paminėti šešėliai. Galbūt kaip tik jie ir buvo tos tolimos laiko atžvilgiu civilizacijos žuvimo priežastis. Arba tik pasekmė. O gal kaip tik priešingai - planetos gyventojų išmirimas ir buvo čia paminėto šešėlių išnykimo priežastimi.
-Bet kaip patikėti tokiu tvirtinimu, kad įvykęs tikras šešėlių maištas? Juk tai aiškus absurdas! Jokie šešėliai nemaištauja.
- O aš girdėjau, kad ir mūsų dienomis kažkokioje šalyje egzistavęs žmogus, kuriam pavyko atsikratyti savo šešėlio...
-Nejaugi? Kažkaip nesinori tikėti,- dar bandė spirtis Travelto bičiulis. Bet pasakotojas tik numojo ranka.
-Nori tikėk, nori - netikėk. Bet iš to atsikračiusiam šešėlio žmogeliui nebuvo nieko gero, nes tučtuojau po to, kai jis atsiskyrė nuo šešėlio, buvo rastas negyvas. Tąsyk ir šešėlis buvo su juo . . .
-Nejaugi ir tai tiesa?
Bet pasakotojas jį nuramino:
-O kaip gi! Mokslininkų patvirtinta.

Mokslininko Travelto išvestoji aksioma be galo nustebino visą pasaulį. Nusikaltėliai padugnės, atsiliepdami į šią sensaciją, taip pat pasidarė iš to sau biznį. Netrukus atsirado nemažai
sukčių, kurie skelbėsi, jog už tam tikrą atlyginimą gali surasti ir šeimininkui grąžinti pabėgusį šešėlį arba atvirkščiai – šiuo padėti atsikratyti. Vienintelis svarus reikalavimas: klientai privalo atskirsti į Sojolą. Aišku, tie pažadai pažadais ir pasilikdavo. Niekas tų pabėgusių šešėlių negaudydavo ir savininkui nesugrąžindavo, o norintiems niekas neišplėšdavo nepageidaujamuosius. Tačiau toji užmačia duodavo sukčiams pasakiškus pelnus. Vien už keliones šie susikraudavo nemenkus pinigus.

O atradimų ratas ir toliau tebesisuko. Ir kaipgi jis nesisuks. Kažkuris išminčius paaiškino, kad viskas vyks tol, kol bus gyvas bent vienas protaujantis gyvis. Neaišku kaip bus su šešėliais kitoje panašioje į Sojolą planetoje - Žemėje. Gandai plaukiojo įvairiausi. Spėjama, kad kitas šešėlių sukilimas turėtų įvykti būtent čia.