Traukiu ir traukiu... Į save.. Į orą... Pinigus. Niekingus. Man gyvybiškai svarbius. Mėtosi Barclay nuorūkos. Žiauru. Žiauriai. Skanu. Ei, svajone, kur dingai? Kodėl nesugebėjai manęs pakelti aukščiau? O svarbiausia – kodėl turiu nuodyti save ir jausti malonumą? Velnišką. Velniškai. Skaniai. Palauk, mieloji, tu negali. Tavy – gyvybė. Nauja. Dar nepaliesta kraujo nuodėmės. Viskas krauju prasideda ir krauju baigiasi.
(Tėve mūsų,kuris esi danguje...)
Palik mane šiąnakt vieną. Noriu prisirūkyti mirtinai... Užtrokšti dūmais. Ir nužudyti tą. Tą gumulą manyje. Besikerojantį... It baobabas.
(..teesie šventas tavo vardas...)
Neliesk manęs. Jau išvarei iš savo namų. Iš širdies (kad ir kaip banaliai tai beskambėtų)... Iš pačios savęs. Niekis, mieloji mano, aš išgyvensiu... O tu? Aš išliksiu, kaip išlieka tarakonai po branduolinio sprogimo. Išliksiu tam, kad galėčiau tyliai save žudyti. Niekam kitam nesuteiksiu šio malonumo. Jei kvaili visuomenės stereotipai man neleidžia skandinti kitų nebūtyje, skandinsiu save... Bet lėtai, pamažu, kad neapkaltintų žmogžudyste.
(...teesie tavo valia, kaip danguje, taip ir Žemėje.)
Neišeik, lukterk. Palauk, mieloji, nepabaigiau. Ech, dar net nepradėjau... Bijai manęs? Kodėl? Ne, nesijaudink, nesiruošiu nei imti į rankas peilį, nei kitaip savęs žaloti. Per daug myliu savo kūną, kad ir koks netobulas jis būtų (tačiau vyrams jis patinka... Patiko.). Leisk, sutrauksiu dar vieną palaimos lazdelę. Ji idealaus ilgio – tabako nei per daug, nei per mažai. Įdomu, kas nusprendė, kad cigaretė turėtų būti būtent tokio ilgio? Kad ir kas buvo šis žmogus, jis ne mažiau nusipelno genijaus vardo nei Mocartas (kad ir kaip mylėčiau Wolfgangą)...
(Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien...)
Sunku mane suprasti, saulele? Ech... Įtrauk ir tu. Švelnią, skanią dozę...Saldžią it pati mirtis... Tačiau ji nesusuka proto. Ne... Paaštrina. Suteikia laisvę. Galimybę... Dėl Dievo, juk negali išsižadėt savo įvaizdžio. Sveikata dar ne viskas – įvaizdis yra viskas! Krykštauja blondinė kitapus žydrųjų ekranų... O gal klystu?.. Norėčiau neklysti. Tada nekankintų abejonės dėl to neprietėliaus savo gimdoje... O gal jis užtrokš Barclay džiaugsmais?
(...ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams...)
Svajone, mieloji, nepabėk. Nenoriu likti viena... Nors... Jos – mano mielosios, gulinčios popierinėje dėžutėje po dvidešimt – manęs niekada neišduos... Nepaliks... Traukiu... Jaučiu penkių litų skonį sumišusį su tabaku... Čiulpti monetą? Svajone... Tas gumulas... Neprietėlius... Tai, kas manyje... Žudysiu žudysiu žudysiu... Lai trokšta. Lai gauna tabako ir cinizmo dozę...
(...ir neleisk mus sugundyti...)

Peilis smigo kiaurai.

Tobacco can‘t buy me.(A.D.)