***

sustabarėjo mano rankos liesdamos
austinius raštus - aš neišmoksiu,
nors miškas graudžiai rudenėja,
tik aš kaip kiemo ąžuolas,
partrenktas perkūno vis
gilių nebrandinu

vis laukiu, kad sutiktum lange
ar tarpdury, dar kvepėtum ajeru ir duona,
kūrentus krosnis - aš juk nemoku
ir nebandžiau išmokti
išminkyt duoną, subrandinti žodį,
kurį dabar saulėlydžiai nusineša
į savo guolį
emulytė

2010-08-25 08:58:30

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): emulytė

Sukurta: 2010-08-25 20:16:47

ačiū už pasisakymus

Vartotojas (-a): Ražas

Sukurta: 2010-08-25 11:05:15

Nuoširdu, betarpiška ir tikra. Užburianti akimirkos atvertis. Dėkui.

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2010-08-25 10:53:07

Sugrįžimas į praeitį, bet reikia ir šio to išmokti...išminkyt duoną, subrandinti žodį...Be to praeitis negrįš.

Vartotojas (-a): Ažeras

Sukurta: 2010-08-25 09:08:25

Stipiai nuskamba paprastoji kaimo didybė ir pakvimpa ir prirakina. Nuostabu.