Ana, iš rūkų žaros rytmečio brenda
Troškimų visiems padalinti po saują.
Iš sapno ropšties į gyvenimo krantą,
Jei pilnas jėgų, jų dievų nemaldauji.
Štai skrenda diena tartum aitvaras margas.
Ar tu jai padėjai į aukštį pakilti?
Juk žygdarbiu tampa atlaikomas vargas
Ir gyvos išsaugotos svajos bei viltys.
Jau vakaro pasakos gimsta šešėliuos,
Pasėdamos nerimą, rinkdamos baimes.
Ar tu atradai pamąstyt valandėlę,
Kas suteikė laikui ir prasmę, ir laimę.
Neaimanuok - gyvenimas prabėgo,
Jei be ataskaitos krenti į duobę miego.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-08-20 10:35:11
labai artimas ir sudėliojantis viską į stalčiukus :)
matyt senstu, nes jau ..jei pilna jėgų, už jas dievams dėkoju :)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-08-17 20:20:59
Tikrai išminties netrūksta, gražiai sudėliota...na o laimė- sako tada, kada žmogus savo padėty ir būsenoj- jaučia, kad jis savo vietoj :)
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-08-17 15:01:58
Labai teisinga išvada, o ir visas sonetas pilnas išminties.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-08-17 14:48:10
Geras, labiausiai prie širdies trečias posmelis.Puikiai suskambėjo.
Vartotojas (-a): pasiklydusi_tamsoje
Sukurta: 2010-08-17 14:40:17
Trečias stulpeliukas man..mieliausias.