Kartą gyveno toks knygų rašytojas...
Tas ponas Rašytojas visada kūrė tik nelaimingas pasakas. Niekados savo gyvenime nebuvo parašęs istorijos su gražia pabaiga ir tvirtai tikino, kad tokios ir nesukurs.
Vieną dieną, atrodytų, visai įprastai, ponas Rašytojas parašė pasaką. Bet ne tokią, kokias rašydavo visada, o su laiminga pabaiga. Tada jis tą pasaką išsiuntė į leidyklą. Žinoma, leidėjai tikėjosi eilinės nelaimingos istorijos, bet Rašytojas parašė linksmą ir gražiai pasibaigusią. O juk visi jo pasakų skaitytojai buvo įpratę prie pagrindinio herojaus mirties, prie negražaus gyvenimo, keršto, neteisybės. Tad kas gi skaitė naująjį kūrėjo kūrinį? Taip, taip, niekas.
Ponas Rašytojas labai nusiminė, kad niekas neįvertino jo pasakos. Ir mirė dėl širdies smūgio, sukelto per didelio nerimo.
Štai čia istorija ir prasideda...

Tą dieną mieste, kuriame gyveno, tiksliau, mirė, gerbiamas Rašytojas, lijo. Gal net dangus norėjo pareikšti užuojautą kūrėjui.
Laidojimo salėje sėdėjo ir stovėjo daug žmonių: Rašytojo artimieji, draugai, klasiokai, kursiokai, kolegos, leidėjai ir nežinomos tetos. Vieni verkė, raudojo, kiti kalbėjosi, reiškė užuojautą artimiesiems, o treti bukai žiūrėjo į karstą. Tik jie žvelgė ne ten. Pats Rašytojas jau senokai buvo palikęs kūną, tad dabar kybojo palubėje ir žvelgė į savo likimo draugus.
-Pone Rašytojau,- staiga kažkas sušnibždėjo jam į ausį.
-Ką? Ė... kas čia?- nustebęs paklausė Rašytojas.
-Pone Rašytojau,- vėl tas pats balsas.
-Ko? Čia mano laidotuvės. Nejaugi negaliu ramiai į jas pasižiūrėti? Net Kalėdoms negaunu tiek atvirukų, kiek dabar prinešta gėlių...
-Pone Rašytojau,- tą patį ramiai pakartojo Kažkas
-Klausau. Sakyk, ko reikia,- Rašytojas atsisuko į Kažką.
-Einam.
-Ne, neisiu!- užprotestavo kūrėjas.
-Einam,- vėl ramiai, bet šį kartą garsiau pasakė Kažkas.
-Jei taip, tai gerai,- sutiko ponas.- Bet neilgai, sutariam? Norėčiau sugrįžti dar prieš savo laidojimą.
Ir Kažkas su Rašytoju pakilo aukštyn. Keliavo jie ilgai, ilgai. Ir kai tik Rašytojas pradėjo svarstyti ar nereiktų grįžti atgal, jo mintis nutraukė Kažkieno balsas:
-Atvykom.
-Kur? Į dangų?...- vyras apsidairė aplink ir pamatė tik minkštus minkštus, tolyn besidriekiančius debesis.
-Padangės, Dangus, dausos ar tiesiog dangus. Nėra pavadinimo.
-O ko mes čia atvykom?
Bet Kažkas jau buvo dingęs. Niekas neišgirdo klausimo, niekas į jį neatsakė. Gal tik debesys bandė, bet Rašytojas dar nemokėjo jų kalbos...
Ach, kaip sutriko ponas Rašytojas. Štai jis, kažkur padangėse, stovi vienui vienas, toli nuo savo karsto...
-Ar...čia kas nors yra?- neramiu balsu suriko.
Niekas nieko neatsakė.
-Alio! Ar kas nors mane girdi?- dar kartą bandė.
Ir vėl nepasigirdo jokio atsakymo.
Tada Rašytojas nuleido rankas ir nusiminęs pažvelgė į apačią, į Žemę, kuri buvo toli, toli. "Per aukštai pakilau"- pagalvojo ir supyko ant Kažko, kad nusitempė jį velniai žino kur. Kokią išdaigą iškrėtė likimas! Ir Rašytojas nusišypsojo, nes prisiminė vieną savo sukurtą pasaką apie berniuką, kuris visiems krėtė išdaigas. Ypač jis skriaudė vieną vaiką. Kartą tas skriaudžiamasis iš išdykėlio pavogė batus. Ach, kaip tas išdykęs berniūkštis tada supyko! Iš keršto paėmė ir mažojo vagišiaus apavą. O anas to pačio jausmo vedamas vėl apvogė išdykėlį... Taip ir sukosi keršto ratas, kol galiausiai jiems teko vaikščioti basiems...
Ir tikriausiai niekas nežinotų kaip ponui Rašytojui baigėsi, jei jis nebūtų pabandęs dar kartą.
-Prašau! Gal kas gali man padėti?- suriko.
-Ak, taip, tai tau dabar pagalbos reikia,- pasigirdo balsas.
-O...ačiū Jums...Jau galvojau, kad nie...-Rašytojas atsisuko garso pusėn ir staiga nutilo vidury žodžio.
Ten buvo išdykėlis berniūkštis iš pasakos.
-Na, tai ko nutilai? Pasakok, pasakok. Klausysiuosi,- su panieka balse išrėžė berniukas.
Rašytojas prastovėjo porą minučių pražiota burna. Galiausiai, atgavęs žadą, išlemeno:
-Kaip...kaip tu čia atsiradai?...
-Ak, na, žinai, galbūt... iš tavo galvos?!
-Galbūt...
-Oi, oi, didysis kūrėjas toks sutrikęs,- nusivaipė netikėtas ateivis.- Kai man nusprendei...atimti batus, tai buvai labai įsitikinęs savo teisumu!
-Ką?- nesupratęs pasitikslino Rašytojas.
-Galvoji, man nebuvo skaudu? Išviso... už ką man taip?!- supyko vaikas.- Nori, aš tau dabar batus pavogsiu? Nori?!
-Kad aš, na...
-Kaip man dabar basam?- parodė į savo nušalusias kojas berniukas. -Kaip man dabar basam gyventi? Ar tu pagalvojai apie mane? Aš - paprastas berniukas, o visose pasakose tokiems baigiasi tik laimingai!.. O tu...- šniurkštelėjo.- O tu nusprendei atimti iš manęs batus... Kartą, žinok, kartą, aš turėjau būti...ak...su klumpėm!.. Įsivaizduoji, su klumpėm...Geriau jau basam, tad dabar ir esu toks...- ir vaikas graudžiai pravirko.
-Ach, neverk, aš nenorėjau. Tikrai. Nepagalvojau... Neverk, neverk...- puolė guosti Rašytojas.- Gal ką nors sugalvosim...
-Jau per vėlu ką nors galvoti... Aš noriu savo batų,- pareiškė vaikas, šluostydamasis ašaras.
-Nagi, nagi, nepyk, juk...
-Aš noriu savo batų!- sušuko jis.
-Sakau, taigi, baik, nerėk, ne...- toliau ramino Rašytojas.
-Aš noriu savo batų!- suriko nesavu balsu berniukas.
-Ramiau, ramiau... Nereikia laidyti balso. Taigi aš sak...
-Aš! Noriu! Savo! Batų!
Po to ausų būgnelius traiškančio riksmo įsivyravo tyla.
Berniukas žvelgė į Rašytoją nepatenkinu, pykčio pritvinkusiu žvilgsniu. Atrodė, kad tik ir reikalauja: "Duok man šią akimirką batus, nes kitaip jokių akimirkų išvis nebus".
Tada Rašytojas staiga, tikriausiai dėl didžiulio adrenalino kiekio kraujyje, prisiminė dar vieną kadaise parašytą pasaką. Ji buvo apie labai nedorą teisėją - anas visada bausdavo teisiuosius. Ir tada, o stebukle!... Tas Teisėjas išdygo tiesiai priešais Rašytoją. O kartu su juo iš niekur atsirado ir visa teismo salė su prisiekusiaisiais. Ponas Rašytojas sunkiai suvokė, kas įvyko, bet nusprendė pabandyti savo laimę:
-Teisėjau! Aš...
-Tyliau, tyliau,- sušnypštė kažkas į ausį.
Atsisukęs garso pusėn Rašytojas pamatė kostiumuotą žmogų. Ir nusprendė, kad ten yra jo advokatas. Galbūt kūrėjas jau buvo susitaikęs su stebuklais, o gal pagalvojo, kad blogiau nebus, tad išrėžė:
-Dabar taip: tu atstovauji mano teises. Aš tau užmokėsiu kiek tik norėsi. Tas basas berniūkštis negali laimėti bylos. Supranti? Negali laimėti. Jokiu būdu. Man tas pats, kaip tu jį sužlugdysi, man tas pats ką padarysi, man svarbu tik pergalė. Supranti? Mano pergalė! Sutraiškyk jį, sumušk, man nesvarbu. Aš turiu laimėti.
-Ėėėė, brol, apie ką tu čia šneki?- nustebęs paklausė vyras su kostiumu.- Aš čia valytoju dirbu, ne kokiu advokatu, ar ką. Čia normalus teismas, kuriame kiekvienas gina savo teises, niekas čia nieko neatstovauja... Keistuolis tu, nelaimėsi.
Ir tikrai - ponas Rašytojas žvilgtelėjo į vyro kostiumą... ten buvo ne kostiuminės kelnės ir švarkas, o paprasta valytojo uniforma. Kaip jis galėjo taip apsišauti?
-Skelbiu. Kad pradedu. Bylą. Numeris dutūkstančiaipenkišimtaišešiasdešimtseptyni,- keistai nuleisdamas balsą sakinio viduryje ir išpildamas skaičius be atokvėpio paskelbė Teisėjas.- Sakyk savo. Parodymus... Berniuk.
-Jis pavogė mano batus!- sušuko rodydamas į Rašytoją.
-Nevogiau aš jų,- atsikirto vyras.
-Teisėjau, jis pavogė mano batus!- toliau rėkė berniukas Teisėjui.
-Nevogiau, taigi ten tik pasaka!
-Tylos teismo salėje!- užriko Teisėjas ir trenkė plaktuku į stalą.- Dabar aš einu pasitarti su prisiekusiaisiais.
-Ir... viskas?...- sutrikęs paklausė ponas Rašytojas.
-Viskas,- atsakė Teisėjas ir išėjo.
Po gerų penkiolikos minučių jis sugrįžo rūsčia veido mina. Teisėjas atsikrenkštė...teismo salėje įsivyravo tyla... ir pareiškė:
-Kaltas Rašytojas.
Teismo salėje prapliupo plojimai ir džiaugsmingi šūksniai. Tik vienas ponas Rašytojas stovėjo netekęs žado.
-Kaip?...- sušnibždėjo jis tyliai.
-Iš teismo salės kaltąjį!- sušuko Teisėjas ir kažkieno stiprios rankos sučiupo suglebusį Rašytojo kūną...
Jei kada nors Rašytojas aprašinėtų šią istoriją, dabartinę dalį praleistų, nes nieko apie ją neprisimena. Jis net nepamena tamsos, šviesos, garsų, tylos. Tad istorijoje būtų didžiulė, nelogiška skylė.

-Ei, kelkitės,- sušnibždėjo balsas į ausį Rašytojui.- Nagi, miegoti laiko juk nėra.
Ponas Rašytojas pramerkė akis ir pamatė...Kažką. Vyriškis staiga pašoko nuo žemės ir suriko pykčio kupinu balsu:
-Tu!
-O, atsikėlėte,- ramiai konstatavo Kažkas.
-Tu!
-Na, aš.
-Ar TU bent žinai ką per TAVE man teko patirti?! Prieš mane išdygo mano pasakų herojai, iš kurių vienas padavė mane į teismą, nes... atėmiau iš jo batus! Tada tame teisme mane nuteisė mano sukurtas Teisėjas! Po to mane kažkas pagriebė ir nutempė nežinia kur, o čia sutikau tave! Kodėl TU išvis mane nutempei nuo mano karsto? Aš nebespėsiu į savo laidotuves! Ar bent suvoki ką aš patyriau?! Ir išviso, kur aš dabar esu?
-Iš vienos pusės, tikriausiai Čia,- ramiai atsakė Kažkas.
-Kur?!- užriko nesavu balsu Rašytojas.
-Pone Rašytojau, nusiraminkite. Jūs esate Visur. Na, jūs dabar stovite Čia. Jeigu, pavyzdžiui, stovėtumėte šiek tiek toliau, už metro, tada jau būtumėte Ten. Jeigu paeitumėte dar šiek tiek toliau, būtumėte Toli. Dabar, pavyzdžiui, stovite Arti manęs ir tuo pačiu esate Čia, nors aš nesu Čia, aš esu Šalia, žvelgiant iš jūsų pusės. Jei žiūrėtumėte mano akimis, jūs būtumėte Šalia, o aš būčiau Čia. Tad mes abu nesame tame pačiame Čia, bet esame Čia, tik skirtinguose. O galbūt Kam Nors žvelgiant iš Toli, mes būtumėme Ten ir tada jau stovėtumėme viename Ten. Taigi, jūs esate Visur,- ramiu balsu išaiškino Kažkas.
-Gerai...tada kaip šita vieta vadinasi?
-Jau sakiau pradžioje, kad šią vietą žmonės vadina įvairiai - Dangus, Padangės, Dausos, Pragaras...
-Tai aš vis dar čia?- sutrikęs paklausė vyras.
-Na, kaip jau minėjau, iš vienos pusės jūs esate Čia.
-Bet jei čia dangus, kodėl nėra debesų?- apsidairęs paklausė Rašytojas.
-Na, debesys yra danguje, o mes esame Danguje.
-Jūs turi omeny...Dievo Danguje?- pagarbiai sušnibždėjo ponas.
-Suprantate, Dangus nepriklauso niekam,- toliau kantriai aiškino Kažkas.- Jis yra visų nuosavybė. Mes galime teigti, kad nesame Žemėje, bet kai kurie žmonės, esantys Žemėje, gali teigti, kad yra Danguje. Arba... kaip Danguje. Arba, kad Dangus priklauso jiems.
-Tai... Ar aš kaip nors galiu sugrįžti į Žemę?- nusiminęs paklausė vyriškis.
-Žinoma, kad taip. Tik šiuo metu negaliu atsakyti kaip, bet tiksliai žinau, kad taip.
-Ar gali man padėti?...
-Ne,- Kažkas apsisuko ir išnyko, tik dar girdėjosi vienas jo šnabždamas žodis.- Eik.
Ir vėl ponas Rašytojas liko vienas. Tik šįkart jis beviltiškai nešaukė, maldaudamas pagalbos. Šįkart pakėlė savo galvą į viršų, kur nebuvo dangaus, nes juk jis buvo Danguje, ir pasakė:
-Gerai. Padarysiu tai vienas.
Rašytojas žengė pirmą žingsnį, po kurio sekė ir kiti.

Ir Rašytojas ėjo.

Galiausiai priėjo Duris. Jas pastūmė ir įžengė į vidų. O ten...o ten jo jau laukė Kažkas. Rašytojas liūdnai nusišypsojo.
-Atėjai,- ramiu balsu ištarė Kažkas.
-Atėjau,- atsiduso ponas Rašytojas.
-Ką veikei?
-Ėjau. Kenčiau. Skaudėjau,- tardamas šiuos žodžius Rašytojas žvelgė į savo sopantį kūną, į subraižytas rankas, į kruvinas kojas.- Juk sakei: "Eik".
-Ką sutikai?
-Daug savęs.
-Kas tau padėjo?
-Visi, kuriuos mokėjau prašnekinti.
Kažkas nutilo ir susimąstė. Rašytojas giliai įkvėpė oro ir pasižiūrėjo į jį.
-Ar nori grįžt į Žemę?- pasiteiravo Kažkas.
-Duok plunksną,- ramiai pasakė ponas Rašytojas.
-O rašalo nereikia?- su slepiama šypsena veide paklausė pašnekovas.
-Jei kas, turiu kraujo.
Kažkas ištiesė savo ranką, kurioje buvo plunksna ir davė Rašytojui.
-Ten liftas,- mostelėjo ranka į dešinę.
Rašytojas jau žengė žingsnį, bet staiga jį sustabdė Kažkieno balsas:
-Žinai ką, bet tu netikras Rašytojas...
-Kodėl?- atsisuko susidomėjęs.
-Tikras būtų sugalvojęs kaip atrodau ir kas esu.
Ponas Rašytojas šyptelėjo ir toliau nužingsniavo prie lifto į Žemę. Priėjęs paspaudė iškvietimo mygtuką. Greitai durys atsidarė ir pasirodė mažas, išpuoštas kambariukas. Jame buvo žila senelė. Rašytojas įžengė į liftą ir paklausė senutės:
-Tai kur važiuojat?
-Oi, vaikeliukau, a žinai, ten apačioj manęs laukia darbeliai. Pažiūrėt kap einas giminėm reik, o dar diedukas pasiliko žemai, pasikviest einu. Dar sodo tikriausia nieks neprižiūri... Ir Alytė, mano kaimynka, susirgo. Mat kap būna. O tave, vaikeliukau, kas gena į Žemelę?
-Pora neparašytų pastraipų.
Liftas truktelėjo ir nudundėjo žemyn. Rašytojas nusišypsojo ir pakėlė akis į viršų. Lifte nebuvo lubų, tad matėsi dangus.
-Ar, matėt, senele, šiąnakt mėnulį?- paklausė vyriškis.
Senutė taip pat pažvelgė į dangų ir pasakė:
-Delčia.
-Ne. Priešpilnis.



Ačiū.