Pirmasis mona sąmonings prisiminims kap tiktą susiejis su kvapnias, melenas alyvų žeidas. Anei muni lydieji i teblyd vėsą gyvenimą. Kap šėndein, ruodos, stuovu nuošalie i veizu, kap tievs, muni į kliebį nutvieris, plačias žingsnes žerg  par temstonti keimą pri tap skane kvepončiu alyvų. Vo aš krioku, keik tik vieka toriu. Del ko krioku – nežinau. By tik krioku i teik. Mama truobuo gėrdi muni kmynų arbata. Mislieji, kad mon pėlvą skaust. Tou laiku parieja tievs iš kolkoza darbų ir pajiemi muni panešiuoti, bat aš visteik kriokiau.  Tad ons muni i nusineši pri alyvų. Patumsie eiškuojom pinkialapia žeidelia.  Suraduom. Pamažiukas nustuojau bliauti. Su tieva surasta „laimi“, jau juokdamuos, pati parbiegau į truobą pas mamą i ana padovanuojau ton mūsa mielena „laimi“.
Mona tieviški bova sena sodyba pamiškie. Priš mumis tėn gyvena tuoki Opulskieni. Delto i po šia deina ton veita opulskyne vadin, nors tėn ni znoka tuos sodybas nebėr. Truoba i kutie bova statytas iš balkių. Truobaa, iš vakarų posis, po longu balke bova tap supuvij, kad galieje su pirštas laupyt, kap švieži douna. Tėn pakavuojau i sava pirmujį iškrėtusį peininį dontį.  Kutie bova da labiau supuovusi. Turiejom tuoki jouda, pėkta vožką. Ta ana so ragaas kiauraa balki bova pradaužiusi i galvą laukon iškėšdava. Keik toliau ož keimą, bova prūds, vo ož anuo peivėli. Tėn ganydavuos avys, bat aš anas mažaa beatsiminu. Tik teik, kad mama muni tuo peivuo klebie laiki, vo avis mon batų šniurelius atrieša. Paskou keik atsiminu vis vožkas laikiem. Kituo pusie trobuos bova didelis suodnas su dideliu melenų alyvų krūmu pri trobuos kerčiuos. Toliau keima bijojau eiti, kad vilks nesujiestų. Avis ne veiną kartą bova ožpoulis. Veina avinuoką negyvaa bova papjuovis. Kėtas avys vis pabėgdava į kūtį.  Pasikavuodava. Pri prūda irgi bijuodavau eiti, kad varlie neįtrauktų. Kartą sesou netyčiuom paskundiena moilą. Paskou so mama matiem, kap dugni ont tuo moilą gabala varlie tupieja. So šaka mama megiena ištraukti, bat nepavyka. Moils jau bova toks minkšts, kad plyša par posi. Tap i palieka varliem prausteis. Tami prūdi veisies i karuosa. Veinami prūda gali bova griovelis. Pavasares i rudenaas vondou pakėldava i tou grioveliu bėgdava į peivas. Su vondiniu išplaukdava i karuosaa. Tievs pareidams iš darba susirinkdava peivuos i parsinešdava numei. Mama iškepdava. Ruoduos, kad i daba pakvepa kepams karosas, net seili ištįsa. Pagaila tievou tų karosų i oždieja metalinį tinklą tuo grioveele ištakuo. Daugiau karuosaa nebišplaukdava.
Vasarą tievs su vyriausias dukters vyru Antanu tinklu nešini braidžiuoji po prūdą i gaudi karuosus. Tievs braidi tik so trumpom kelnikėm i gominias batas, kad kuoju nepasidortų ont kuokia rakalia. Antans laba bijuoji siorbėlių, tad breda su ilgom kelniem, kiškas so šniureliu ožsirėšis i so marškines į kelnis sosikiešis. I pirštines bova apsimuovis. Ronkas ta į vondinį reikieji kėšti. Bat visteik anam dvi siorbeles prisisiorbi.  Prigaudi tada pėlną viedrą karuosų. Veins bova tuoks didelis, kad tun dieji į bliūdą, kor muni maudydava. Veiziejau pritūpusi, kap ons plaukiuo. Tik kad suspurdieji, kad sušokinėji tas karuosas!Vondou tik ūžt ont monis i siedu visa šlapia. Žliombu i pykstu ont karuosa . Tievs tik šmikšt su peiliu i nupjovi tam karuosou galvą:
- Vo tau bus vaką taškyti. Tujau tavi iškepsma.
Aš da daugiau bliauti. Karuosa gaila. Nebžinau kap tin muni nuramiena. Tik atsiminu, kad laba skane karuosa valgiau.
Kietą vasarą trečioji sesou pradieja kolkoza karves mėlžti, ta parsinešdava kalatus plauteis. I matyt su kloru kap balena, tap i supyli atgali į prūdą. Išdviesi vėsi karuosaa. Rytą metą pilns prūds negyvų karuosų. Tievs su mama so grėbliaas graibi laukuo ir ožkasi į žemi, kad nesmirdietų. Nė vaarles nė siorbeles nebsiveisi. Numiri prūds.
Į mokyklą eiti reikieja takeliu par krūmaas apžielusias peivas. Labaa bijojau. Rytaas tievs eidams į darbą muni lydiedava, vo po pamokų mama visada pasitėkdava. Vis pagalvuodavau, kap būtom geraa gyventi Reiškolia truobuo. I mokykla būtu arti, i krūmų mažiau bebūtų. Tėvams mažiau muni lydieti bereikietų. Kap pradiejau eiti į ontrą klasi, rodenį, numiri Reiškulis. Ons turieja tuoki priežuodį „reiškia“. Kaišiuoji anų kor reik i kor nereik. Tap i prikieba anam tas „Reiškolis“. Nepyka tap vadinams. Deltuo nieks tikrouju vardu anuo i nešaukdava. Vis Reiškolis i Reiškolis. Tiėvaa saki, kad anuo sodyba daug naujesni i geresni,  i nuperka tuo Reiškolia sodybą. Parsikraustiem priš pat Kaliedas. Ne pyraga i ten bova. Kūties seinas bova iš molia, tad nepasidavi vožkos ragams, ožtat kiaules poike i skane anas griauži. Nespieji tievs akminaas luopyti. Lobas bova tap sopovusias, kad so pagaliaas veitom bova parumstytas. Trobuo, koknį pakūrus, dūmaa tap rūkdava į viedu, kad durių negaliejom ožsidaryti. Tievaa stebėjos kap tas Reiškolis galieja teik metų tokiuo rūkykluo gyventi. Čiužine lovuos nu drėgmies pradieja pūti. Ton žeimą atšuokom trečiuosis sesers veselią. Numūs belikau aš veina. Atejus pavasariou, po mona kombaria longu pražyda alyvas. Mielenas. Kap tieviškie. Jau paaugus ton sodyba pirmiausie prisimindavau kap tieviški,  vo tik paskou tun pamiškie  - opulskyni. Vo koks bova džiaugsmas kada da kitaas metas pri kieta trobos kampa pražyda balta alyva! Tėn pasistačiau soulieli i vakaraas miegavaus žeidų kvapu. Kol alyvas žydiedava, tol visi kombarie būdava primerkti anų žeidų ir kvepiedava kvepiedava. Tievs parėjis iš darba pirmiausie žeidus paoustydava, tik paskou ronkas plaudava i valgyt eidava. Po alyvų tujau i jazmina sužydiedava. I anų kvaps mums didelie patiekdava. I vėl visi kambarie jazmenų būdava primerkti.
Pirmūjį vasarą naujuo sodybuo daug darbų padirbuom. Tieva pakveists meistrs pečius muravuoji. Tievs muolia kuoši plakė i nešiuoji meistrou. Modvi so mama šiukšles valiem i nešiem laukuo. I vot pečius gatavs. Pakūriem. Rūkst kap i pirmiau. Netrauk ne bieške. Meistras saka:
- Urvaa šlapi. Išdžiūs i trauks.
Išdžiūva, bat netrauki. Vėl dūminomies par žeimą. Gyvuliams bova geriau. Pakeiti skersbalkius, užkluoji naujas lubas – i geraa i šiltaa. Vel ateja vasara. Nukvepieji alyvas. Mas vėl griaunam pečių. Tašom nu plytų molį. Maišom tešlą i viel mūrijam. Dabar mūrij tievs pats. Be meistra. Dar ilgesnius orvus dirb. Su ožsukimu, kad abudus kombarius šildytom. Pabaigiem. Prikroviem pakurą malkų. Virpiedami briežam degtoką i sulaikij kvapą laukam kas bus. Nedronsi leipsnuos leižuvelee vis didie, pletaas i nu laikraščių parsikrausta į beržinį pagalį. Šoktelie aukščiau, paseik ontrą pagalį, lyžtelie eglinį i suūž, sutrat...
- Trauk! Veiziek kap trauk! – džiaugsminga atsikviepi tievs.
- Trauk, net bild, - pritar mama. Vo aš , kap tas vožkiuks, tik šokinieju nu veina pri kieta i bučiuoju abudu. Mona tievs pats gabiausis pasaulie! Ož vėsus meistrus meistriausis! I visas kitas aštouniuoleka žeimų (teik tami nami gyvenom) gyvenuom šiltaa i patuogie. Be jokių dūmų i peliesių. Mama priaudi abrūsų iš bovelninių i lininių siūlų, kad i dabar, jau pasenusi, dar anas nauduojuos.
Laimingaa prabėga keli metaa iki mona didžiuosis ligos. Pagoldė moni į Klaipiedas ligoninį, kor pragulėjau septynius mienesius, vo paskou dar tris mienesius praleidau sanatuorijuo. Kuožną sekmadienį tievs atvažioudava monis aplonkyti. Mamaa skaudieji kuojas, vo ligi autuobusa reikieja eiti šešis kiluometrus, tad mamaa tuoki keliuoni bova par sunki. Bat visteik ir ana bova atvažiavusi. Muodu so tievu ūturioudavuom viesą pusdienį, kol anam viel reikiedava eiti į autuobusą, kad suspietų į paskutinį reisą į numus.
Kartą žeimą tievs atvažiava toks liūdnas i lėts. Mat eidams į autuobusą paslyda i apvėrta Tik po mienesia mon pasisakė, kad bova susilaužės šonkaulį ir paskou viesą mienesį neji į darbą del to. Mon pasakė, kap jau bova išgiejis, kad aš nepargyvenčiau. I pas muni važiniejuos kuožna sekmadienį neveiziedams kad anam labaa skaud. Pri mona pasveikiema daugiau kap vaistaą prisidieji tiėvų meili. Kap didele bovau nudžiuginta, kada į sanatoriją monis aplonkyti atvažiavis tievs iš tašis ištrauki aplomdytą alyvų gliebielį. Pasimerkiau pri luovas i neišmečiau, kol tik nesudžiūva į tabuoka. Atsiguolusi vakaraas, a pokaičia, traukdavau ne alyvų, vo sava numų, sava keimą kvapą. Rėgiedavau besidarboujinčius tievus i pasiruodydava, kad aš esu kartu so anaas, nors mumis skyri vo ne  pusontrą šimtą kiluometrų.
Biega metaa po metų. Pabaigiau vidurieni. Išvažiavau muokiteis toliau. Iki smerčia atsiminsu ton pragaištinga deiną, kada, grįžusi iš paskaitų, priguliau i primigau. Sapnouju, kad brendu par tuokias plačias pelkes, vo iš paskuos velkas tuoks nušiuoris vilks. Prabudau. Tap neramu.
- Zita!!! – Girdu gatvie tap gailiie šauk tievs. Puoliau pri longa. Gatvi tuščia. Ne gyvuos dvasis. Pati savi subariau. „Nu kuo čia . Pasivaidena“. Vo rytojaus deiną gavau žienią: tievs pavirta ont leda i lūža pinki šonkaulie. Liekiau, skubinau numei. Nemisliau, kad taap blogaa. Radau tievą susuktą abrūsaas. Nepasiedontį, negalintį ne paalsuoti giliau. Mama maitiena anų šaukšteliu, gėrdi iš bonkis par šiaudielį. Mat pasikelti ne bieške negalieja. Nebnoriejau grįžti į mokyklą, bet tievs muni įtikiena, i mama pritari, kad negal muokslą užmeesti. Baigiau mokyklą so pagyrimu. Gavau siontiemą mokiteis toliau, bat atsisakiau. Mislijau, kad privalau rūpinteis tievu, padieti numūs mama. Tap pradiejau dėrbti kolkuozi. Sunke bova, bat moni palaiki mintis, kad tievams yr geriau, kada aš čia pat, šalip anų.  Kolkuoza vadovybi  prišnekiena moni muokiteis žemis ūkia technikumi neakivaizdiniu būdu. Pradiejau muokyteis. Sekies geraa. Trečiami kursi besimuokunt kuova mienesia pradžiuo, šešis metus pasėrgis mieri tievs. Ilgaa par ašaras kelią nemačiau. Geguožis galė išvažiavau laikyti baigiamųjų egzaminų. Visus išlaikiau aukščiausiu įvertinimu. Lieka pats sunkiausis. Muokiaus deiną naktį. Egzaminą išvakaries grupiuokaa susirinka į mūsų kombarį švėnsti kažkinuo gimtadeinia. Vo mon ne tas galvuo. Pasijemiau knyngas ir išejau į čia pat esunčius kapus. Atsisiedau ont patuogia soulielia pri kapą. „ Liaudanskis čia ilsis...“ – parskaičiau įrašą ont ontkapia. Skaičiau sava knyngas, kol mačiau, kol sutema i mėnulis patekieja. Užverčiau knyngas. Laiks į luovą. Galvuo dar didiesni sumaištis. Nieka neatsiminu. Apsikriokiau. Pasikieliau eiti. Par mona veidą parbrauki alyvų žeidų keki. Bat ana nekvepieji. Negaliejau patikieti. Linkiau šakeles, ousčiau žeidą po žeida. Juokia kvapą.
Naktį sapnavau tievą. Ons mon patari kap sekmingaa išlaikyti egzaminą. Smolkie nopasakuoji, kon ir kap turiu daryti, kap elgteis, kon šnekieti. Nubuodusi viskų aiškiausie atsiminiau. Tap i dariau, kap tievs patari. Gavau aukščiausi įvertiniemą. Muni tievs tap labaa mylieji, kad ir po mėrteis monim rūpinuos, nepalieka monis veinuos su rūpesčiu.
Baigiau muokslus, dėrbau, ištekiejau. Vakus auginau. Visada šalia bova mama. Nedraudi monij nieka, nenurodinieji, nepirša sava nuomuonis. Tik padiedava darbūs, gousdava nelaimies, stengies kad tik mon būtų geraa. Vėsaa sava gyvenimą mama bova tyli, rami. Nesiginčieji, nepouli įrodinieti sava tesybis, nors žinoji, kad ana teisi. Laiks visada visus sustatydava į sava veitas. Mama i numiri tyle. Naktį. Sapnavau, kad uori plauk mamas puortrets, bat tėn mama tuoki negraži... Rytą pabuodusi ilgaa negaliejau atsitokieti. Paskou kažkap pamislijau, vo gal sosėrga, gal pagalbas reik, vo aš čia gulu i neinu veizieti. Pašuokau iš luovas i su naktines – pas mamą.  Anuos kombarie teik tylee tylee. Uždegiau šveisą, priejau pri luovas. Meigt. Gražee apsikluojusi. Ont kaire šuona. Delną po žondu pasikiešusi. Tap panuorau pagluostyti. Atsargie pabraukiau par kaktą. Šalta. Keistaa šalta. Prispaudžiau ronką pri žonda, atklojau apklotą. Šalta. Mėrusi mona mama. Kap gyvena tyle, tap tyle i išėja.  Sapni matyts mamas puortrets bova atsisveikinims so monim. Omžiams.
I mamas meili mon bova begalieni. Prabiegus pinkims metams po anuos mirteis, sapnuoju, kad suodni mama yra i mon saka tap aiškie:
- Vakali, veiziek savis i vakų. Keisk gyvenimą. Kitap i pati žūsi, i vakus pražudysi.
Teisybi mama par sapną saki. Po dvijų trijų mienesių paaiškieji tokei dalyką, kad norėdama apsauguoti vakus, turiejau savo gyvenimą apversti aukštyn kuojom. Išgelbiejau vakus, o paskou sužinuojau, kad išgelbėjau i savi. Mona i vakų gyvenims pakrypa į gerųjį posi.   Po tų įvykių daugiau nesapnavau ni tieva, ni mamas.
Atein i nuvein pavasarie. Sužįst i nuvyst alyvas palungie, parvežtas iš abijų tieviškių. Mielenas i baltas.  Paauga vakaa.  Anų tieviški čia. Aš pasenau. Meta keit metus kap ir unksčiau, tik tūs metūs  nebier pačių brungiausių mon žmonių. Mona tieva i mona mamas, katrei muni mylieji tap, kap nieks niekada daugiau nemylies. Tik alyvas kuožną pavasarį savo kvapu primins, kad kažkada anei gyvena, džiaugies, mylieji. Gyvena del sava vakų, kap i mas daba gyvenam del savųjų.