(sonetų vainikas)

8.

Gal šitoks mano ilgesys ligotas,
Bet neišmokau nuo jo apsiginti:
Nei tokio stalčiaus nėra, nei komodos,
Kur būčiau jį galėjus užrakinti.

Ir tik apčiuopiami daiktai sudėti,
Į stalčius, su rakinamom spynelėm.
Pritaikius raktą, radau netikėtai
Džiovintą gėlę, paslėptą knygelėj.

Žinau, ji dovanota, bet - ne tavo,
Dar pamenu, iš kur ji atkeliavo...
Ir kitą stalčių skubu pradaryti.

Tai, ką randu, nėra man netikėta -
Seni laiškai ir nuotraukos užslėptos...
Vartau vėl nuotraukas ir akys švyti.
Eiliuotoja

2010-05-25 07:54:54

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-05-25 22:42:51

Kartais ir man tai patinka - pasineri į atsiminimus. Kažin kodėl senos nuotraukos labiau atgaivina fantaziją, prisiminimus, nei kompaktuose esantys ir per kompą žiūrimi vaizdai, veidai?

Vartotojas (-a): Gaiva

Sukurta: 2010-05-25 14:35:33

Tik ilgesys ir priverčia pasirausti praeityje.
Ir akys užsidega.Gražu.

Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo

Sukurta: 2010-05-25 09:09:50

..nuotraukos, prisiminimų, kaip jie reikalingi...

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2010-05-25 08:04:39

skaitau vis Jūsų sonetus, tokie ilgesingi ir ištikimi... :)...miela slaityti - padvelkia švelniu ramumu...sumanymas labai pavykęs