5.

Ir plūsta nerimas tarytum rūkas -
Gegutė vis greičiau metus skaičiuoja...
O kaip man verkti nepratrūkus -
Kas dieną lieka vis mažiau rytojų.

Daugybę dar saulėlydžių norėčiau
Sutikti mūsų parke po kaštonais.
Dėkinga būčiau, džiaugtis jei galėčiau,
Ankstyvą rudenį klevais geltonais...

Pramintus mūsų takelius jaunystėj,
Lig šiol menu, tad nebijau paklysti,
Kai prarastų dienų einu ieškoti.

Kai lapai rudenio takus užkloja,
O mudviejų keliai nesikryžiuoja,
Man noris vardą tavąjį kartoti.