Svajų žirgas tavo seniai jau nebeprunkščia,
Netrypia kojomis, kaip trypdavo jaunystėje.
Ir net kalė neloja, gailiai gailia inkščia
Nebesulaukdama buvusios tavo draugystės.

Negirgžda svirtys girgždėjusios  prie šulinių,
Nerūksta dūmai vienkiemiuos gerų kaimynų.
Kasmet mažiau vis lieka senolių tremtinių,
Dažniausiai  likę susitinka pakasynose...

Keliai ir vieškeliai buvusių jaukių kaimelių
Dirvonais virtę, apžėlę piktžolėm ir krūmais.
Ateis eilė visai apaugt net artimų kapeliams,
Jei ir toliau  ims viršų ne dora – gobšumas.

Mielasis kraštas, kurio tu kaip tėvų ilgėjais
Jau daugeliui nemielas  tampa. Tau baisu.
Miestų gatvėmis žygiuoja drąsiai... „ .ėjai“.
Pagalvoji, negi savam mielam krašte esu?

Tau skirtas laikas bėga kaip upėse vanduo,
Norėtum pamatyti gimto krašto pakilimą.
Tačiau, kai vasarą šmėsčioja irzlus ruduo,
Jis tau net pačią geriausią nuotaiką gadina...

2010 05 18