Gyvenimas duotas vienas, ir mes jį nugyvename kaip sugebame (žinoma, kai kuriems, laimingesiems, pasiseka gauti ir antrą gyvenimą, jie tarsi antrą kartą gimsta). Aš maniau, kad mes gyvename taip, kaip nusipelnėme. Pasirodo, yra visai kitokia nuomonė: kai kas teigia, kad nusipelnėme gyventi geriau (bet argi tai vis dar įmanoma? Na taip įmanoma, bet tik tiems, kurie tiki pažadais ar šiaip stebuklais). Jūs paklausite, kaip tai padaryti? Viskas labai paprasta – naudokitės japoniška ekonominio stebuklo formule: „Mokslas – darbas – taupumas”.
Jums juokinga ar ne? Aišku, kad juokinga, man ir pačiam juokinga. Tie japonai akis dumia kaip įmanydami ir ant ausų visiems makaronus kabina(nors įdomu, iš kur jie jų gautų, jei makaronų nevalgo, o gal vis dėlto valgo...). Jie  savo paslapčių neišduoda niekam  ir iš viso nesąmonė, ką jau ką, bet taupyti mes geriau už vakariečius ir rytiečius mokame. Vienas mano draugas man guodėsi:
– Visą gyvenimą taupiau, turtą per prievartą kaupdamas, o mano žmonai (na jis kitaip ją pavadino, bet tegul lieka „žmona“) vis negana.
Ar supratote? Na, kad moterims vis negana, visiems aišku. Jums bus įdomu, koks yra taupymas per prievartą, nežinote? Nieko panašaus, ne kišenių po algos kratymas, kai jūs iš darbo nuo nuovargio vos parvelkate kojas namo (o kartais ir vos pataikydamas pro duris) ir knarkiate. Turto kaupimas per prievartą – tai, kitaip sakant, visko, kas ne vietoj guli (o gal ir vietoj, ir yra ne tavo, geriausiu atveju – valstybės),  tempimas į namus ar šiaip į savo guolį, kišenę. Kai kas, ypač dabar, labai plačias ir dideles rankas turi, tokius objektus apglėbia ir įsideda į kišenes (įdomu, kokio jos turėtų būti dydžio?) ar parsitempia į savo „kuklius“ namus: fabrikus su kaminais, laivus su stiebais ar dar kokį mažą viešbutėlį su visa „negyvenama“ sala...
Štai koks būna taupymas per prievartą. Šiek tiek paredagavus gerai žinomą Cezario posakį „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“, būtų: „Atėjau, pamačiau, privatizavau – namuose stovi arba kišenėje stūkso”. Kas?
Užsienyje milijonieriai steigia šykštuolių klubus, viską taupo. Vienas vietoj popierinių nosinaičių nosį šnypščia į tualetinį popierių, didžiuojasi tuo ir džiaugiasi ekonomine nauda (tik įdomu, ar jų tos nosinaitės nebūna pakvėpintos ar šiaip „tiuninguotos“). Mūsų pusė tautos nežino, kas yra vienkartinės nosinaitės. Užsispaudei su nykščiu vieną šnervę, paskui kitą arba nusivalai į rankogalį – koks malonumas, koks ekonominis efektas?! Arba vėl – kažkoks milijonierius teisininkas tuščius  butelius renka. Sako „ant duonos” šitaip prisiduria. Juokinga.  Pas mus dėl duonos ne tik butelius renka, sugeba ko nors ir iš už šarvinių durų pasisavinti ar šiaip apsigyventi. Vėl ten kažkoks išprotėjęs turtuolis dantis labai ekonomiškai valosi, maudosi tik kartą per savaitę. Jam vargšui turbūt visai niekas į galvą nešauna (o galėtų kas nors netyčia ištikrųjų ir šauti, vis dėlto turtuolis), kad taupiau dantų iš viso nevalyti. Vat kalbant apie šaltą ar šiltą vandenį, tai kur jau ten jiems, kad ir patiems šykščiausiems, prie mūsų  lygintis, normali šeima maudosi du kartus per mėnesį, tame pačiame vandenyje pirma nusimaudo žmona, paskui vaikai, paskui vyras (o ką, vis taupiau ir smagiau, kai kurie vis dar pripažįsta ir upes ar ežerus „sušildyti“ ar „pašvarinti“, ypač tai mėgsta daryti jų transporto priemonės).