ten kur mane užberia prieskoniais
kūnas drovisi to amžino gėdos jausmo
cinamonas cukrus vanilė bazilikas
skausmas nerimsta žodžiai ant adatėlės
nejaučiu to dūrio nebejaučiu laiko
gimimas jau ne paslaptį sveria
kai stebintis žodžius į plytos atodūsį tranko
o moteris verkia ar verkia jos kūdikis
niekas neuosto to kraujo kur taurėje vynas
netikras kitam placentos alsavimas tampa
ir ratas visai neskoningas pasaulyje mirštančio šneka
paskęsta gyventi iš ten kur negrįžta svajotojas
gyvas prarėkęs viltį ateina vandenyje kojas nuplauti
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nektariukė
Sukurta: 2010-08-08 09:55:54
Puiku,kai najaučima laiko.
O"kojas nuplauti'-man ta mintis labai patinka:).
Aš ją, taip pat, ne kartą esu panaudojusi:)...
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-05-05 12:38:53
Gilūs vaizdai
Anonimas
Sukurta: 2010-05-04 21:36:35
Stipru. Pamąstymams.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2010-05-04 18:40:09
... atrodo, moters vidujybė niekada nebus suprasta, nes ir nesistengiama... kad ir koks tas išorinis pagarbumas... netgi apsimestinis požiūrio deklaravimas į moterį... Svariai veriasi grandinė, daug užgriebia... netgi aktualaus. Giliai ir jautriai perprastas suvokimas. Labai puikiai perteikta.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-04 15:39:15
Stipru.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-05-04 14:04:02
paskutinis sakinukas prieskoningas... šaunu
Anonimas
Sukurta: 2010-05-04 13:36:27
"... gimimas jau ne paslaptį sveria..."
arti arti tiesa, bravo.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2010-05-04 11:58:54
ten kur užberia prieskoniais - gražiai ir filosofiškai pasakyta. Kūrinys tvirtas,stiprus. Bravo!
Anonimas
Sukurta: 2010-05-04 11:33:11
skaudus praradimas...
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2010-05-04 11:24:14
Vis sugrįžtu. Iki "vynas" vienu įkvėpimu skaitau. Labai vietoje tie tarpai - erdvė mąstymui, nes yra apie ką. Labai sodrus kūrinys.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2010-05-04 08:58:02
Susikaupiau ir reikia perskaityti dar kartą.
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2010-05-04 08:56:32
Daug visko, kaip ir gyvenime, tikros gelmės...
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2010-05-04 08:41:00
Monumentalus. Viskas čia. Nuo prieskoniais persotintos rutinos iki svajotojo gyvenimo prasmės beprasmybėje. Pasidedu sau.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-05-04 08:15:31
eilėraštis – kliedesys. (bet saulę ir žemę nulipdė ne žmogus, tai ir kūną žmogaus ne žmogus, kaip ir kūną kitų gyvybės formų, pavyzdžiui musmirių. Dėsnius ne žmogus sutvėrė, šviesą ir erdvę, ko dabar kūno to gėdytis?.. kam tas naudinga?..) ne poezija Moli, dėkit į eksperimentą, arba į tuos visus ale prasmingus įrašus, na mintis, tikrai:
--- citata: gyvas prarėkęs viltį ateina vandenyje išlikti--- citatos pabaiga
metafora:
Veronikos paskenduolės sūnus pleiskanotas palatoje
barsto pleiskanas dvasiniams ligoniams galvūgalyje
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-05-04 08:10:27
--- citata: gyvas prarėkęs viltį ateina vandenyje išlikti--- citatos pabaiga
metafora:
Veronikos paskenduolės sūnus pleiskanotas palatoje
barsto pleiskanas dvasiniams ligoniams galvūgalyje ----- gėdykitės moli ne kūno, o savo nuodėmingo proto, kuris kūno gėdijasi? ir kas tą nuodėme į smegenis įvarė?.. (dievas?)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-05-04 08:02:37
gyvas prarėkęs viltį ateina vandenyje išlikti - manau, kad ši frazė pasako viską. Talpiai skaudi, bet teisinga, kaip ir visas eilius, persisunkęs, sakyčiau, gan gilia moteriškosios prigimties išgyvenimu grandinės vėžia. Kaip skalpeliu rėžta... tarytum:
kai stebintis žodžius į plytos atodūsį tranko
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-05-04 07:53:36
trinktelėjai iš pat ryto minčiu lavina mano pasąmonėn. Net atsibudau :) stipriai trinktelėjo... pasisakysiu vėliau. Džiaugiuosi - Taviškiu pagaliau.