Šiandieną aš jaučiaus beprotė.
Ir ne dėl meilės, ne dėl pinigų,
Net ne dėl laisvės, žodžių nuostabių –
Man viskas banalu atrodė.
Žvelgiau bukai pro grotų virbus
Kaip žvelgia tik avis balta, puošni.
Kaip šėrėm ją kadais, atsimeni,
Senelio užduotis nudirbus?
Piešiau ant sienų, keverzojau
Kaip vėjas šluoja rudenio lapus
Ir nemaniau, kad kliedesių dar bus –
Pro langą tau slapčia pamojau.
Nors viskas man taip atitolę,
Aš suvokiu dar savo rolę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-03-25 21:00:49
...įdomus, žaismingas. Pabaiga pasako daug :)
Anonimas
Sukurta: 2010-03-15 16:43:47
Tiesą sakant ankstesni buvo stipresni, labiau suveržti ir tematine, ir raiškos prasme. Sėkmės.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-03-15 01:18:43
Nors viskas man taip atitolę,
Aš suvokiu dar savo rolę.
o juk tai svarbiausia ;)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-03-14 23:28:41
rolė--> vaidmuo (sako kalbininkai)
o eilėraštis, man jis daugiau dienoraštiniu įrašu dvelkia, arba asmeniniu kažkam konkrečiai laišku, trūksta jame gilesnės mintelės, virš uždavinio, kas norėta tuo pasakyti plačiau - privatokas. tačiau kaip eiliuotas kalbėjimas - raiškus melodingas, ir nors kai kur gretinimas kurioziškai juokingas ( na kas gi laiko avis už grotų pavyzdžiui, neaišku kaip jos ten ir jaučiasi) tačiau nors ir kurioziški gretinimai skaitosi sklandžiai, bet nuobodokai. gan asmeninio privataus charakterio eiliuotas tekstas neturintis gilesnės tiesos, o išraiška meninė - tik eiliuotas kalbėjimas soneto stiliuje.
(nuomonė apie tekstuką - vieno iš skaitytojų.)