Santrauka:
Manau, kad jam dar kažko trūksta.
Tarp suskirdusių rankų
Pabiro rožančius,
Geltonai geltonai
Vėjy supos javai...
Kankino mus, daugel kankino -
Tikėjimo neiščiulpė,
Kad ir kaip mėgino.
Dainom užliūliavo, o laukai
Aksomu žaliu sužaliavo...
Močiutės skara apsigobus
snūduriavo miško žaluma.
Įsmeigtos Viešpaties vilyčios...
Likę randai įsirėžė
Į dvasią giliai.
Suvarpyti kulkų,
Krito sūnai negyvi...
Kiek daug skausmo
Prityrei, Lietuva brangi!
Raudonai raudonai
Kraujas ant sniego pražydo,
Lakštingala veriančiai
Šerkšnotą žiemą pragydo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-03-13 14:07:23
Nemanau, kad visiškai pasiteisina kalbos laužymas,tarkim, sūnai. O vilyčia, rodos, tarmybė?
Nuotaika yra, tik raiška dar nesklandi.
Vartotojas (-a): ta_pati
Sukurta: 2010-03-12 22:20:45
Jei rimuoji, tai gal vertėtų rimuoti visur. O ir esamas rimas kiek silpnokas, nes rimuoji tas pačias kalbos dalis (kankino - mėgino, pražydo - pragydo). Norėtųsi kiek subtilesnės pajautos. Duomenys yra. Sėkmės.
Vartotojas (-a): mėtų arbata
Sukurta: 2010-03-12 20:53:29
Nuoširdus ačiū!
Anonimas
Sukurta: 2010-03-12 20:39:05
...nuoširdus, meilė Lietuvai per spalvų Trejybę. Šiltų žodžių niekad nėra per daug. Prasmingos mintys.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-03-12 19:24:52
jei ko ir trūksta, tai miško žalumo , smilgų gelsvumo, rausvo saulėlydžio - ne