Kaip paausiai bąla
ir žundai raukšlėjas,-
nustebį pamatam
trumpam susėjį.

Atminam auditorijas,
katrose  sedėjam.
Atminam žmones,
katrąs mes mylėjam.

Nars gretąs retėja
ir stalas trumpėja,
mum velniškai gera
trumpam susėjus.

Tegul sau bėga metai,-
bala jų nematę,
širdys  vistiek plaka
kaip dvidešimtmečių...

Ir žinam-ar vargas spaus,
ar juoksis bedąs,-
liks gyvenimi savaip inspraustąs
ir mūsų pedąs.