Rogsiejis bova sauliets ė viejouts. Laika toriejuom so kaupo - atuostuogavuom. Jau bova novakštiuotė Smėltīnės žuolelė apžielė, lėnteliems ė asfalto grīstė takelē par kuopas, jau bovuom prisėbovė viejoutamė pajūrie, prisėbraidė po saulielēdė juodingas bangas, prisėgėrgždėnė so basuoms kuojuoms po šviežē viejė soneštas smėltės, jau bovuom prisėpiluosuopavė ė apgailiejė joudo naptingo apnašo apdėngtū pajūrė smėltīna pluotu, ont korēs iš kažkor atpūstuos švariuos ė baltuos smėltės ruoželē dėdėlē primėnė joudus laukū arėmus ė ont anū ontkrėtosi pėrmōji balta snėiga.
Ė prisėgrībavė jau bovuom, ė užtektėnā erkiu apjiestė. Jau mūsa atuostuogas ejė i gala, jau po biški pradiejė trauktė palėkta Vėlniou truoba, nebėngtė darbā.
Vėina rīta, potont stėprem vakariou, aš notariau, ka ė sošlaptiuo, bet pabūtė ont jūru muolo, pabūtė akis i aki so bedūžtontė bango, so siautulingo jūras gėlomū jodiejėmo. Vo tas jodiejėms, kāp mon išveiziejė, tou laiko bova nemėnks – pri muola, i smėltės pakrontė jūra vėn metė ė metė ne tik soplioškosės kuokės beskūrės medūzas, a kuokės mėnkas žovelės, bet ė tuokės, koriuos galiejė svertė po tris, pėnkis, a dar daugiau kīlu. Jē jau tuoki žovės neatsėlaika, ta ta audra ė ta audringa jūra īr tėkrā, ka ne joukā.
No ė tou rītmeti aš išejau pasėveizietė iš artiau ė sava akims pamatītė. Bovau notarės noētė muolo bemaž līg patėis gala – kuoki posontra kėluometra – užsėlėptė ont gelžbetuonėnė banglaužė i vėršo ė i jūras posė atsėkėšosės kuojės, ė paveizietė, kas ė kāp tėn daruos, kuoki īr ta šielstonti jūra iš artiau. Nuors mon pati ė sakė, ka no tuo “nieka nepatoksi, tik sošlapsi”, no bet aš notariau ė mon vės tėik reikiejė noetė ė pasėveizietė.
Patiuo muola pradiuo stuoviejė kuokėi trīs, a ketorė vīrā, ė ilgesingā spėtrėjė i jūra. Nekontrē laukė, kāp mon pasėruodė, grīžtont žvejū, nuoriejė padarītė “gešepta” so sogautuoms žovims.
Anėi ont muola nejė, sliepies užuovejuo no stėprė viejė ė skaudē kertontū smėltiu. Viejė atgaišie, jau iš tuola maties, jūras smėltelė rūka par betuonini muola, kāp kuoks smolkos ė vėsor lendous pūguos snėigs, ė kluojė ont anou baltus smėltės “viepūtėnius”, sklaidies ontruo muola posie, kāp kuokiuoms ondėns čiorkšliems pīlies jau i ousta kanala ondėni. Vo muols, ka veiziejēs iš če, ondėnio bova līguo pėltėnā apėpėlts – par vėsa anou, kėik jau īr ėlgs, lēk ė lēk jūras bangū porslā, ė vėsos ons blizgiejė, kāp po gerā lītaus. Vies pūtė, bet debesū bemaž nebova, ė saulė švėitė, ė šėldė dā atsakontē. Tā aš, apsėvėlkės neparšlomponti drabuži, ejau drousē ė nieka neveiziedams.
Jau patiuo muola pradiuo veizo, ka tier vėsā dā pakrontie ė tuos bangas ne kažėn kuokės, bet muols vėstėik īr varvous. “Kas če par štokas?”– pamėslėjau, ė ēto pri tuos šlapiuos vėitas artīn.
Veizo, ka īr betuonė pramošta skīlė ė ēt i muola apatė, vo tėn - ni ondėns duorā nier, nebėntās kuoks trikšnis patemė dognė. Mon pasėruodė, ka muols dā nier nodžiūvės no vakār vākara.
Tatā pasėlėnkiau, ė veizous – rasintās īr kas nuorintās, kuo aš nesopronto ė nēso matės. No bet aiškē matau, ka tuo skīlie nieka nier – dognė neblėka ni tuo ondėns, kor pradiuo dā bova. Bet kāp če gal būtė, ka ondėns nier, vo muols ė saulieta, ė dā tuokė viejouta dėina īr šlaps, kāp iš markuos traukts?.. Beveiziedams ė begalvuodams tik išgėrdau, ka kažkas apatiuo smarkē soborboliava, soteškiejė ė soūžė, ė tojau pat išvīdau, kā iš tuos skīlies, kāp iš kuokiuos trīškīnės, vākali, kā davė i vėršo potuota jūras ondėns pontans. Vo kad aš bovau ne šēp sau užsėjiemės, vo gėliau ilindės tīriniejau tou skīlė ė dā bovau atsėgolės ont pėlva, tā nebsospiejau beatsėstuotė, ė  ištrīškosė ondėns sruovie parlėjė moni no galvuos līg kuoju. Šē tau, ka nuori, ė tīriniek jūra, veiziek kas iš kor išlend. \"Paveiziejē, žėnuomās,– mėslėjo,– bet ne be rēkala – jiemė ė atlīgėna jūra tau už uoloma, dabar laižīkės.\"
Nuors parsėpliešk, išvadink savi dorno, bet nieka dabā jau nebėpadarīsi. Atsėstuojau, apsėveiziejau, a nieks nematė, kor begaliejau nosėportėnau ondėni, ė ēto tīrinietė jūras tuoliau.
Ė jou tuoliau – jou geriau. Jūra pasėšiaušosi ė isiotusi, kāp kuoki pamuotė – ragana so sava užkerieto šlouto, tik bangou,  tik tiešk ondėns vuolus i muola ė smolkė lašelē, kāp geruokam lītou dolksnuojint, be parstuojė lek par vėsa krontėnė, krimt ont monės. Aš užsėdiejau ont galvuos bašlīka ė diel tuokė nebaisė “lītaus” galio ētė tuoliau. Jau žvalgaus, ėiškau vėitas, kor tas lītos būtom mažiesnis, ė ka ontsėlėpės ont banguolaužė aukštā pakelta \"rėita\", galietiuo matītė pati jūras dūkuli.
Jė, vėns banguolaužis īr pasėkuorės aukštiau už kėtus, vo sava “kuojė” pakielės aukštā i vėršo, ė dā i jūras posė. Dūžtontiu bangū lītos tuos kuojės vėršaus nebėprigaun – vies anou vėn sospie nopūstė i ontrōjė muola posė. No, kuo mon geresnė ė berēk. Radau karalėška, ni sapnė nesosapnouta vėita. Gerā apgalvuojės, ka nenoslīstiuo i apatė, kor siota i muola atsėtrėnkosės bangas, šēp tēp užsėruopštiau ont tuos kuojės, ė, kėik begaliedams isėkėbės ronkuom ė kuojuom, atsėsiedau patiuo galūnie. No, bovau radės baisē gera vėita! No tēp, kāp lakuns liektovė, ė maties jūras tuolē, vėsė reidė apsėstuojė laivā ė verdonti po kuojuom psiotosiu jūras bangū siausmos.
No, vākale, kuoks jausmos moni apjiemė, žuodes tou vargo a galiesio ė pasakītė.
Mon ruoduos, ka tuo ni pilmė negalietomi paruodītė. Rēk sava kūno pajostė tou jūras vieji, tuo banguolaužė drebuli, sava akimis pasėžvalgītė po kamė nekamė baltās dabesalēs apsėdrabstiusi mielėna dongo, po inėršosės jūras pluota, kor ont inkarū ondėns mėglelės pridėngtė iš lėngva soupavuos kelė dėdėliū laivū joudė siloetā; pabūtė karto so saulės notvėskintu ė žėborioujėntiu bangu pasiotosēs smūgēs i muola; pasektė baltas bangū keteras, ė pabiegiejos karto so lekontė ė bemaž i uora pakėlosė bango, pamatītė, kāp ana, tėn tuoliau, tuoliau, tīlē ė paprastā priglund pri slesna smėltės kronta; palakstītė akimis so žuviedruom ė so kirās, katrū vėsos polks sokas če pat, ė tojau sming i banga, ka sočiopto audruos i muola pritrėnkta žovi; rēk išgėrstė tou jūras bangū dusli alsavėma, katras užpėl ausis vėsuokiausiu tuonu skombiejėmo, plioškenėmo, šniuokštėmo, ondėns atsėtrėnkėmo po tava kuojuoms i banguolaužė apatė, i patėis muola stuora vėinalīti, kāp kinu sėina, betuona, korės kāp ītėmpta stīga sovėrp no anou užgolontės banguos galingū ė ištīžtontiū pėrštu. Ė ni vėinuos sekundės nieks nesostuo, vėskas lek, jod, raituos, bieg, vėrst vėns par kėta, graibstuos ė romaluojės, sosėmaiša ė viel atsėmaiša, atsėbiegiejės pol, če pat notrėnkts krimt žemīn, trīkšt ė sklaiduos, stuojės prīš vieji, ė če pat sosėsokės lek paviejou.
Tik muols ė anuo atsėkėšė banguolaužiu rėitā stuov kāp stuoviejė, tik ka dėdiausi banga doudas i anou, bėškilieli soudrebėn, vėskou, kou gal, aplej ondėnio, bet padarītė negal nieka, neīvēik. Ta bėnt.
Tēp tatā prasėveiziejau aple puora adīnu, bet galiejau veizietėis dā tėik ė dā. Ė ni vėina akėmėrksni nieks nepasėkartuo, vėsks ēt vėn kėtēp ė kėtēp.
Vo kou tik atejė tarpielis, ka jūra, po pat mona kuojuom, līguo aprėma, kažkāp noseka ondou ė muola apatiuo nosėstuojė bemaž jau ont patio dogno, pasėmatė somestė dėdėliausė akmėnis. Tik neėlgā – tik kuokė sekundė, a dvė. Paskou, ligu kažkas so delno par ondėni būto plekšteliejės ė šusteliejės ont tū akmėū bėški ondėns, bet tojau ė viel noseka. Vo po tuo, perkuns žėna iš kor, ka vėrta ont muola kuokiū trijū metru aukštoma banga. Ne šēp sau, bet besėpėlonti par kėtuos vėršo, vo banguos patiuo keteruo, kāp kuokėi velniokā, a baltas isiotosės lėipsnelės šuokėnie draskīdamas vėršotėnės ondėns potelės – musintās jau patīs audruos nervā – tuokėi inėršė, tuokėėi gīvė, kāp pasėšiaušosė drėgonta kartē. Ė ruoduos, jē tik kas pasėvels anėms po kuojuom, tojau pat jims vėskou ė somals, sotrins i smolkius skotelius. Berēk tik biški isėvaizdoutė, kāp vėsks atruoda, ka tuoks isiotės, keliū tūkstuntiu tuonu jodous, ė saulie žalzganā sošvėtės ondėns vuols, vėso greitio isėbiegiejės, tvuojės i jūras muola, i kėita banguolaužė akmėni. Sosėmaiša uors, žemė, ondou ė saulės spindolē, nieka nebsoprasi kas kamė bier, vėsa apatie verd, pažabuojusi musintās kolkas juokēs prietaisās nesovalduoma banguos sīla. Kėik tik begal tas vėsos ondou šuok ont muola, draikuos smolkiausēs porslās, vo vies anus gen i ontra muola posė, ė iš anū sožimb saulie vaivuorīkštės spalvas. Vo patiuo jūruo tas keists isiotės  mėšinīs sokas verpetās, vėinuoms sruoviems veržas iš dogna i vėršo, vo kėtuoms čė pat – i dogna. Tam šormoliou nesospiejos dar nosėramintė, jau ont anuo važiou mažesnė bangelė, bet ana nieka negal padarītė, anou užgesėn tebšormulioujėntės ė dabā kou tik begėistontės didiuosės banguos jiegas. Bet ka mažuojė bangelė liguo noskriausta, viel pasok atgal i jūra ė pasėskund viejou, ka kažkas išdrīsa anuos neprileistė pri muola, tojau atlek dėdesnė banga, jau oho, bet ė tā, kāp saka, pri muola pagādas nepadara, tik šėik tėik sojodėn maurus, sokel ondėns šormuli. Dā praēs kelės dešimtis sekundiu, kol pasėkartuos dėdiuosės banguos epopiejė: ana viel vėskou nogalies, nošlous vėskou no sava taka, vėskou patrauks so savėm, isoks i sava īsiūti ė iš vėsuos svēkatas driebsės i banglaužius, i muola.
Tēp, ė vėn kėtēp no mažiausės lig patiuos dėdliausės, kas kelės mėnotės – sokas ė kartuojės galinga ė nesuvalduoma jūras simpuonėjė, gaud ė lek anuos galings alsavėms.
Vo viejie, kāp gīvas baltas vieliavas, išskleidosės platius sparnus sokas žuviedras: tad sostuo vėinuo vėituo nejudiedamas ė pro sparnus pralēsdamas stėpri viejė šuora, tā bėški nėrstelie i vėršo, tad sming i banguos verdonti tiršti, ė veiziek, jau snapė svimboriou blėzgontēs žvīnās apsėtaisiusi leisgīvė žuvės.
Atruoda, ka šėndėin pasiotės vies blaška ne tik jūra, bet ė saulės spindolius – anėi tvėsk vėsuo jūruo, jod, šuokėnie so banguom, iš vėsū posiu lend i akis, ė ka apakėn, nieka nebematā. Pagal kronta, kāp kuokėi eiliems sorikioutė kareivē, ēt ė ēt i smilti ė užming baltās kartēs pasėpoušosės bangas. Tėn jou i jūra – saulė paršvėit žalzganū bangū gīli, ė anuos tvėsk aki vėliuojėntė žalė gīvo ondėns spalvo. Tuoliau i jūra nebier bangū baltūju keteru, tik ondou liūliou iškėlėmās ė doubiem, kalnās ė pakalniem. Vo tou gėlmenū jodiejėma gīvėn saulės švėisa, ons sotvėsk smaragda pėlkomo, korem slepas klastings gėlomuos griesmingoms, matuoma stebukla saldoms, nežėnuomībės ė besėkeitontiuos akimirkas virpiejėms. Vo ont tou griesmingo ondėnio klajuo neramos vakarū vies, tuolėi korizontė pasėruodou ė viel išnīkstou laivā.
Jūras kronta kalvuotė smiltīnelē ramė, lingou par vasara nošiorė karklā, no kaitrū sostabariejusi žuolie. Stuov kuopas, kāp ramībės ė tīluos simbuolis, kāp jūras siautulinga judiejėma antipuods. Veizous i tou ramībė, galvuojo: “Būto prastā, jē po kuojuoms tebūto tiktā nerami jūra. Žmuogou rēk ramībės ė tėkroma. Tuoks baisos jodiejėms – tik retkartēms, tik toukārt, ka rēk prasėblaškītė ė pajostė pasaulė ė vėskuo laikėnoma.”
Po bėški, po biški nosėruoppštiau žemīn, atsėstuojau ont akmėnėnio muolo, ė so švarė, no vėskuo pailsiejosµ galvo, kiūtėno nomėi. Saulė ė vies gretā išdžiuovėna mona drabužius, ė ka vėskou pasakuojau sava anūkeliou – Mantou, ons mon saka:
– Senieli, to mon malouji, jug vėsė tava drabužē īr sausė.