Tą stebuklingą rytą po sekmadienio pravėriau sunkius vokus...
Taip gimė naivi viltis, kad sapnai išgelbės mane bei kvailą pareigingumo pilną pasaulį.
Šalti vandens lašai prikėlė paskutiniams nakties apmąstymams.
Keista, tačiau šios dienos pusryčiai buvo nerealūs, gurkšnelis palaimos iš pajuodusios taurės ir kąsnelis vilties iš nuskilusios, seniai žmogaus rankom liestos lėkštės.
Antradienį maniau, kad esu nepalaužiamas (kaip asmenybė), kurs lenkias tik paties pripažintiems idealams ir  stabams...
Klydau - tapau stabu, netikinčiu rytojumi, besijuokiančiu iš šiandienos.
Trečiadienis.  Einu plieniniais vinimis pavirtusia žole ir nešaukiu, nė garso neišleidžia mano lūpos - jei šaukčiau – niekam nerūpėtų, niekas nepaguostų.
O ketvirtadieniais skaitau tavo darbus (gautus naktimis), kuriuose nejučiomis norėjau rasti kruopelytę laimės...
Penktadienio išvis nelaukiu, tuomet  jau būna tuščios taurės...
Be gyvybės ženklo klykia paukščiai...
Manęs jau nebėra ir neieškokit...
Šeštadienis lyg atgaiva (penktadieniui) , aš vėl keliuosi kaip kasdien... Po kojom pradunda nešvarūs, baisieji traukiniai. Klausi, ar geresnis bus rytojus?
Tai va...
Sekmadienį kalu tezes  (maldas) į akmenį, kuriom nebetikiu, o moku jas aš taip seniai!
Kalu aš jas ateinančiai savaitei, lyg planą...