Šaligatvio istorijos

Santrauka:
"Geri norai – pusė geros pradžios." Geriausias Draugas
Tylėdamas šlepsiu šlapiu sniegu apsidengusiu šaligatviu. Kažin ar atrodytų jis geriau, jei dabar kas nors nuvalytų visą šlapią purvą? Sustoju. Tikrai rimtas klausimas, dingteli. Staiga pamatau persilenkusią senelę, lėtai žingsniuojančią drėgnu sniegu. Greitai persimetu į laisvą ranką odinį portfelį ir, nusilaužęs nuo lietvamzdžio nutįsusį drūtą varveklį, staigiai prišoku prie senelės. Ta net savo maišelį su maisto produktais pametė. O aš, degdamas entuziazmu, atkišau lašantį varveklį ir su nepaprastu susidomėjimu užklausiau:
            – Sakykite, o ką jūs manote apie mūsų gatves?
Ta nustebusi žiūri į mane. Atrodo, tartum pusę svieto tik ką pardavusi būtų. Neištvėręs išbėriau tą patį klausimą dar kelis kartus kaip kokią vaikystės greitakalbę. Senelės akys staiga dar labiau išsiplėtė ir įsispoksojo į kietą varveklį mano rankoje. Hm, matyt, nesupranta. Gal ji vokietė? O gal iš Anglijos atvažiavusi? Persvarstęs dar kartą viską greitai pradėjau porinti tą patį klausimą visomis kalbomis, kokias tik kada nors bent kiek mokiausi, o kad perteikčiau savo susidomėjimą netikėtai pašnekovei, tą dariau taip greitai, kad ji nejučia pradėjo trauktis nuo manęs. Staiga man pritrūko kvapo ir aš buvau priverstas kuriam laikui nutilti. Bet, pasirodo, kad kol aš tankiai kvėpavau, ji spėjo susirinkti išsibarsčiusius maisto produktus ir susidėti atgal į krepšį. Kažkaip kvailai man dingtelėjo, kad jai pasidarė nuobodu, todėl buvau priverstas eilinį kartą pakartoti savo klausimą. Taip ir padariau. Šįkart latvių kalba. Senelė, išgirdusi, vėl viską metė ir atsistojo kaip įkąsta, baikščiai žiūrėdama man į akis. Netikėtai išvedžiau hipotezę, kad ji neprigirdi! Tada mikliai prišokau prie jos ir pradėjau staugti savo klausimą jai į ausį, nuoširdžiai tikėdamasis atsakymo. Ir žinot ką? Ji puolė bėgti! Ne kažin kaip, bet bėgo. Juokauja, pamaniau ir puoliau vytis. Senoji daug nenubėgo, jau už kokių dviejų šimtų metrų sustojo ir užkalbino kažkokį žaliai vilkintį vyriškį. Pamaniau, kad ji nori daugiau dalyvių prisišaukti, todėl su dar didesniu entuziazmu pribėgau prie jų. Senelė greitai atsitraukė nuo manęs (įdomu kodėl?), o vyriškis, pasirodęs kur kas mandagiau, kilstelėjo savo kepurę ir priėjo arčiau.
               – Pareigūnas Povilas Lvovičius, – prisistatė.
               – Labai malonu, – atšoviau aš ir atkišau jam varvantį ledo gabalą.
Mandagusis žaliukas, atliekantis pareigūno pareigas akimirkai nustebęs spoksojo į ledą, o paskui įsistebeilijo tiesiai man į akis.
                – Jūs blaivas, pone?
                – Absoliučiai ir nekantrauju užduoti jums keletą klausimų.
Ponas pareigūnas, akivaizdžiai neįsikirsdamas, žiūrėjo į mano baltus dantis.
                – Sakykite, gerbiamasis, ką manote apie mūsų gatves?
Povilas tylėjo. Tada aš pradėjau demonstratyviai trepsėti, šokinėti ir laisva koja trepsėti. Pamaniau, kad žmogus sunkiai gaudosi, todėl bandžiau išreikšti mintis judesiais. Bet jau po kelių akimirkų įsitikinau, kad vyriokas ne tik nesuprato mano bendravimo būdo, bet ir nebuvo nusiteikęs manęs iki galo išklausyti. Išsitraukė kažkokią juodą dėžutę ir ėmė spygauti, neva beprotį aptiko, kad pastiprinimą kažkas iškviestų. Užuominą supratau. Nusispjoviau ir nuėjau savais keliais.
O tie keliai tikrai nebuvo kažkokie ypatingi ar paslaptingi. Na, nebent tik tuo, kad šaligatvio viduryje sėdėjo garbaus amžiaus pilietis ir sau ramiai meškeriojo. Tiesa, žuvavo ponas mirkydamas meškerę paprasčiausioje baloje. Jei ne toks intriguojantis reginys, turbūt balą būčiau ignoravęs ir apėjęs ratu, bet dabar... Skubiai pribėgau prie žvejo ir mandagiai paklausiau:
                  – Ar neprieštarausite?
Žvejys kilstelėjo antakius ir nustebęs linktelėjo galva. Paskui pridūrė:
                  – Žinoma.
Atsisėdau. Tiesiog taip, paėmiau ir šleptelėjau ant balto sniego. Mano naujasis kaimynas sėdėjo ant mažutės sudedamos taburetės. Atrodė mandagus, aristokratiškų bruožų, tiesa, pagyvenęs, bet tai jam suteikė tik dar daugiau žavesio. Meškerę laikė tvirtai, aiškiai buvo įsitikinęs, kad netrukus kažkas užkibs. Greitai ir aš viską užmiršęs pradėjau akimis sekti plūdę. Pastaroji šokčiojo, kartais nurimdavo, vėliau vėl panirdavo, išnirdavo ir vis nerasdavo sau pastovios vietos. Senučiukas, jei taip galima būtų pavadinti šalia sėdintį vyriškį, atrodė labai ramus. O man buvo įdomu. Netrukus kažkas rimtai užkibo ir žvejys pradėjo stipriai vynioti ritę. Prasidėjo smagiausioji dalis – kova. Vyriškis jau, beje, atsistojęs plėšė ir į vieną pusę meškerę, ir į kitą, bet ištraukti laimikio niekaip nepavyko. Priešinosi, ir tai žvejo veide žadino tik dar didesnį ryžtą. Netikėtai prisiminiau, kaip mokytoja pasakojo apie kiekvieno žmogaus slaptą aistrą. Mintyse primečiau, kad minėtojo aristokrato aistra kaip tik ir yra žvejyba. Tik įdomu, ko? Ir netrukus sužinojau. Vyriškis pergalingai patraukė į save meškerę ir iš balos išsiveržė... (na, kaip manote, kas? Jei dar tebeskaitote šį kūrinį, turite tikrai stiprią valią, su kuo aš jus ir sveikinu) ...banginis. Taip, visiškai teisingai. Žvejys traukte ištraukė iš balos banginį. Man net varveklis iš rankos iškrito. Banginis pakilo aukštai į orą, laikomas valo, ir keletą sykių apsisukęs su didžiuliu griausmu nusileido ant šaligatvio. Atrodė įspūdingai. Senolis, lengviau atsidusęs, pasidėjo meškerę ir, išsitraukęs švarią nosinaitę, nusišluostė rankas. Tada dešiniąją mandagiai atkišo man ir tarė:
            – Alfredas.
Aš, nors dar ir išsižiojęs, paspaudžiau ranką ir atsakiau:
            – Žmogus.
Alfredo mano atsakymas visiškai nenustebino. Atrodė, kad žmogelis jį netgi priėmė už gryną pinigą. Kitą akimirką vyriškis jau darbavosi prie banginio. Išėmė kabliuką, išsitraukė iš kažin kur visokių virvių ir pradėjo rišti jas apie banginį kaip tik galėdamas. Nežinau kodėl, bet priėjau ir padėjau seniui. Turbūt pasielgiau neprotingai, bet apie tai vėliau. Alfredas labai apsidžiaugė ir paprašė mano pagalbos stumiant banginį kitos balos, esančios už poros metrų, link. Iš pradžių nustebau ne mažiau už kiek anksčiau kalbintą senučiukę, bet pradėjus tempti viskas pasirodė kur kas lengviau. Pritempę didžiausią banginį prie balos, tiesiog jį įstūmėme vidun. Alfredas buvo apsirišęs apie kairę ranką tvirtą virvę, o dešinę vėl padavė man:
              – Žmogau, keliausi kartu ?
Nieko neatsakiau, tik nevalingai padaviau ranką. Kiek pamenu – nieko nesitikėjau. Bet po keleto akimirkų Alfredą stipriai trūktelėjo ir jis nugarmėjo tiesiai į balą. Paskui jį ir aš.
Nematomas

2006-03-01 21:37:34

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2007-05-04 19:21:06

Labai geras. Kažkada jau sakiau. įsidedu į mėgstamiausi. (šiame tinklalapyje man pats juokingiausias ir labai gyvas. vaizdus. Labai patiko + netuščias.)

Anonimas

Sukurta: 2006-03-03 21:29:46

Hmz... Net nežinau. Iš pradžių buvo įdomu, tik galbūt tukdė tai, jog žmogus per dažnai kalba apie klausimus ir uždavinėja juos senutei... NUo meškeriotojo baloje – nebeįdomu, netgi kvaila atrodė. Gal nesupratau.

Dabar dėl klaidų. Gramatikos ištaisiau, o stiliaus ir kalbos kultūros palikau, jei norėsite, galėsiu ir jas vėliau pataisyti.
Kaži --> kažin
Klausymas --> klausimas
Blaivas --> blaivus
Neįsikirsdamas --> nesuprasdamas
Žūvavo --> žuvavo
Primečiau --> net nežinau, kaip keisti. galbūt "pagalvojau, kad galėtų būti" ar kaip nors panašiai.
Atsistojo kaip įkąsta --> kaip įbesta (toks posakis yra)
Porinti klausimą --> porinti galima tik istorijas ir tai nelabai įtikinamas.
Matyt, pasirodo --> jie yra įterpiniai, todėl skiriame iš abiejų pusių.