Metamorfinis

Vėjo rankos kaip tavo – iš lėto prisiglaudžia, velia
mano suodinus plaukus lyg dūmus laužų vakare.
Trūkinėja sustingus tyla tarsi luptum žievelę
praeities, kuri žuvo, nors niekad nebuvo kare.

Siuvinėtos žvaigždėm nemiegotų naktų petnešėlės
neša spindesį tavo ugningų akių. Neįleis...
užrakinti sapnai ir į neviltį krinta šešėlis.
Žvilgsniai geba kalbėtis, kai tampa draugai nebyliais.

Tai, kas vakar atrodė tiesa, šiandien aiškiai netikra
be jokių stebuklingų žolelių, būrimo namų.
Nyra saulė žemyn panaši į raudonąjį ikrą –
susitinka tankmėj mūsų rankos ir žemėj ramu.
d o

2010-02-08 23:10:08

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): antanas vėjyje

Sukurta: 2015-07-09 17:32:01

labai nuostabu

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-05-05 00:13:18

Nuostabios eilės.

Anonimas

Sukurta: 2010-02-09 12:39:34

Taip, pamenu, kaip mane maloniai ir netikėtai pačiai nustebino šis Jūsų skaitomas darbas:)
ir gink dieve, nekeiskite žodelio \"ikras\" - tai viena iš stipriausių metaforų darbe;)

Anonimas

Sukurta: 2010-02-09 08:37:13

Aha, aš irgi pamenu. Paskutinė strofa man labiausiai. Sutinku su Barabu dėl ikro. Visgi gražus darbas:-)

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2010-02-09 08:24:48

Nežinau ką pasakyti:)
Toks banguotas - vietomis labai įdomu, o vietom nuobodu. Paskutinis posmas man labiausiai patiko turbūt. Tik vietoj ikro rašyčiau kiras:)

Vartotojas (-a): semema

Sukurta: 2010-02-08 23:40:27

žavu , pamenu , kaip nuskambėjo iš autorius lūpų :)

Anonimas

Sukurta: 2010-02-08 23:27:16

Pulsuojančiai puikiai.
Smagu ir vėl skaityti poeziją.