Lanko žemę paniurėlis gruodis,
Tempia naktį lyg juodąją burę.
Rimsta mintys, apsunksta net protas,
Iš padilbų delčia žemėn žiūri.
Susapnuoti, ak, bent susapnuoti
Tarsi pasaką trumpą, laimingą,
Kai šermukšniai ledukais šerkšnoti
Tavo šypseną... Vakar ji dingo.
Akyse suledėję likučiai
Mūs jausmų, nesubrendusių pjūčiai.
Į jų upę, sukaustytą gruodo,
Pila naktys tik nerimą juodą.
Negi gruodis dėl to buvo kaltas?
Pasalūniškas veidas jo – baltas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): aizbergas
Sukurta: 2010-02-12 08:18:48
Lyrinis, skambus, paprastas, yra keletas subtilių potėpių, kažkiek prasiskvebiantis pro paviršių, bet į sodresnes gelmes nelinkęs nusitempti...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-02-08 22:45:20
Man nelabai patiko.
Lyg ir skamba, lyg ir turi kažką, bet nekabina nors tu ką:)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-08 13:28:40
Aš, kaip mokinukė šūktelėsiu: oi, kaip gražu! Išties labai jaudinantis kūrinys. Įdomu tai, kad čia puikus rimas, bet pati mintis leidžia skaitytojui interpretuoti kūrinį pagal nuotaiką ar jo suvokimą. Toks netiesmukas, ko paprastai, deja, rimuojant dažnai neišvengiame.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2010-02-08 09:26:49
Koks švelnus širdelės dilgtelėjimas!
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-02-08 01:09:36
Matomai, ji nori būti tik atpažinta. Keičia rūbą ir laukia... kažkur, gal šalia? Štai ir diskutuojame po Autoriaus mintimis ir tai juk nėra blogas reiškinys...
Anonimas
Sukurta: 2010-02-08 00:59:09
Kas per velnias - negi nebėr laimingų meilių?