Išdžiūvo rasos, tarsi ašaros nuo veido,
Sukaustė šaltis, rodos, net ir dangų.
Mes džiaugiamės ir pykstam, kas gi leido,
Sušaldyti upelį, džiaugsmą širdžiai brangų.

Nuvyto saulė, paukščių niekur nesimato,
Visur taip balta, kurgi dingo visos spalvos?
Kodėl to sniego pušys nuo savęs nekrato,
Kaip keista, net žmonių apsnigtos galvos.

Tenai už lango laikosi ilga šalta žiema,
Žiema ir čia, nors dega židinio liepsnelė.
O langas tas tiktai monitoriaus šviesa,
O kaip norėtųsi pagriebt žiemos žiupsnelį.

Lietus, beprasmis šaltas šiaurės pageluo,
Ir vėjas - teroristas laužantis sausas šakas.
Tartum įsiutęs piktas blogo elgesio asmuo,
Nulauš medžius, numes ir lapuose užkas.

Tokia žiema pas mus už purvino, aplyto lango.
O ten bespalvė, lyg iš švenčių atviruko,
Ir šoko lapai rudeniniai grojant vėjui Tango,
Tikros žiemos gaidos tam šokiui labai trūko.