L.

Jausmų vijos sukosi, raitėsi...
nutrūko.
Biro smėlis tarp pirštų,
o aš augau Tavyje, žydėjau.
Buvais mano oras.
nors kartais mokydavausi nekvėpuoti, bet...
po trisdešimtsies sekundžių jau
skverbdavau į save oro gurkšnius.
Kartais negyventi.
Vyno taurė.
Išgėriau Tave, mielasis, iki dugno.
Cigarėtėje liko išsikvėpęs jausmas.
O gal vis dėlto atplėšk man gabalą dangaus?
mėtų arbata

2010-02-04 06:44:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Sniegas

Sukurta: 2010-02-12 00:37:43

šiaip nemėgstu ir nemoku skaityt poezijos, bet radau kažką artimo... :) tik keisčiau paskutinę eilutę. :)

Vartotojas (-a): mėtų arbata

Sukurta: 2010-02-11 19:57:39

Gali būti. :)

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2010-02-11 16:34:19

Išgėriau Tave, mielasis, iki dugno.
Cigarėtėje liko išsikvėpęs jausmas.
O gal vis dėlto atplėšk man gabalą dangaus---> va tiek yra liuks:) Visa kita šiaip sau:)

Vartotojas (-a): kaimojurgis

Sukurta: 2010-02-07 14:59:20

iš tiesų, šnekama visiems žinomomis metaforomis, tačiau kaip tik tai ir puiku, nes labai suprantama, labai \"savi\", aiškūs vaizdai, įdomiai tarpusavy sukonstruoti

Anonimas

Sukurta: 2010-02-04 21:15:42

jeigu iki dugno, sakyčiau, nuskilo :)

Vartotojas (-a): mėtų arbata

Sukurta: 2010-02-04 17:18:35

Atsiprašau, kad su klaidomis.

Vartotojas (-a): nemune

Sukurta: 2010-02-04 10:57:04

Nebereikia užkandos...atsargiai
Jautru, ryšku

Anonimas

Sukurta: 2010-02-04 08:59:07

kažkaip skaudžiai mylėta...