Žiemos sonetas

Kažkas į stiklą pabarbeno
Jaučiau, kad artimas ir savas.
O tas barbenimas...toks mielas...
Lyg būtų plaukus glostęs vėjas.

Gal Angelas, sparnu pamojęs,
Lietaus lašais pusny skrajojo!?
Ne - margas paukštis tik tupėjo...
Nebūna rojaus ten,kur žiemą medžiai miega.

Širdele mano, nesvajoki, išpažinimo eilėje sustoki...
Nakties sapne jis vis dėl to atėjo...
Akim ilgai ilgai stebėjo...
Ryte - apšalusiam lange, šalnos tapytos akys žvelgė...

O akys tos, įšalusios stikle -
Tai Meilės, - laukusios Tavęs...
Laũmele

2010-02-04 00:07:00

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Meškienė

Sukurta: 2010-02-05 17:15:25

Jausmingas, puikus eiliukas...Patiko.

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2010-02-04 18:07:41

Maloniai skaitosi, tokia nuoširdi, vientisai tekanti kalba, pasijunta ir soneto dvasia. Tik sandarą, kaip soneto, jei sutvarkius. Žinoma, kad ji yra gana griežta.

Vartotojas (-a): Ražas

Sukurta: 2010-02-04 12:34:57

Jūsų sukurtuose eilutėse paperka nuoširdumas, tyras, nesumeluotas žvilgsnis, be įmantrybių švelni,trapi kalba. Dėkui.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-02-04 01:29:06

Šalta šiluma. Reiškia, kad rojus gali būti ir ten, kur žiemą medžiai miega. Jei to norėsime. Rusai turi gerą patarlę: s liubimym i v šalaše raij.