Aš esu, ir jaučiu, kad gyva,
kai mintim tavo kūną liečiu,
kai nuo jausmo apsvaigsta galva –
aš savęs dėl tavęs nekenčiu.
Kai neliko jokių paslapčių –
po dienos vėl užslinko naktis,
iki skausmo tapai nuo pradžių
man ir vėl užburta paslaptis.
Uždariau į tave aš kelius,
užsidengusi šydu minčių,
jau išleidau lyg paukščius viltis
ir tapau narvu sau tuo pačiu...
Maybe
2010-01-30 00:53:53
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2010-01-31 16:30:56
Šauni daina. Gyva ir realistiškai jautri.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-01-31 01:03:58
kaip viskas realu :)
Anonimas
Sukurta: 2010-01-30 23:20:18
švelnus, tyras minčių sudėliojimas... gražu :)
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2010-01-30 21:19:28
mielas
Vartotojas (-a): MoneLi
Sukurta: 2010-01-30 12:57:46
Antrasis posmas užburiantis (: O paskutinėje eilutėje, regis, išslydo rimas...
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2010-01-30 01:29:37
Kaip gražiai Jūs čia. Užliūliavo mane
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-30 01:22:12
Nors paskutinėje eilutėje ir yra žodis „narvas“, bet viskas taip atvira... ir kartu skausminga. Pajutau lyg prisilietęs prie žaizdos.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-01-30 01:21:10
Pažįstamas jausmas, mintys... Amžina kova - su savimi ir prasmių prasmėmis... (niekaip nesuformuluoju tik... štai - radau).