Manau, žinai, kaip atsivert sunku,
Kai rūdimis apkepę durų vyriai,
Kai languose nėra ženklų menkų,
Ar čia yra, kas ilgesį patyręs.
Kada, beldimo smūgių laukdama,
Lenta paslaugiai riečia savo kuprą -
Lyg pasityčiojus ar lyg išduodama,
Kokie jausmai į smiltis bergždžiai trupa.
Žadėta „Belsk, ir tau atidarys“
„Ei, ten, viduj, - ar dar yra kas gyvas?“
Slepiuosi vėl, kaip užspeistas žvėris,
Nemeilę žmogišką už sienų pasiskyrus,
Nepripažinus, kad labai bijau –
Šventasis jausmas čia atėjo jau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): aizbergas
Sukurta: 2010-02-04 08:18:48
Kabutės ir brūkšniukai – ne „lietuviški“. Skambus, pakankamai darnus. Bet sentimentalokas kiek... (antroji pusė) ir trūksta, mano subjektyviu manymu, tam tikrų labiau sudominančių-įtraukiančių „vinukių“...
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-01-28 13:09:40
kam tas "jau"
Šventu jausmus čia atėjau.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-27 01:44:20
Puikiai surimuotas. Ir labai savitas. Patiko.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-01-26 20:34:05
tas "jau" ...
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2010-01-26 17:20:00
..meilės ir laukimo būsena...