Gailėjomės savo svajonių sudegusių,
Gailėjom senutės su dygia kupra.
Gailėjomės vaiko, kažko tai neradusio
Ir garsiai pravirkusio: „Mama – nėra!“

Gailėjomės debesio, saulę užtemdžiusio,
Gailėjomės saulės, giliai paslėptos.
Gailėjomės niekšo, ranka pridengusio
Bejėgiškai nuo neteisybės naštos.

Teisybės gailėjomės (Už ką ją apnuogino?)
Ir melo gailėjomės (Juk patys kalti! )
Gailėjom kaminkrėčio, veido jo suodino,
Ir tų, kurių suodina netgi širdis.

Manęs negailėkite – negailėkit, nereikia –
Ne gailesčio melsiu kasdien iš dangaus.
Mane jūs išteisinkit, mane jūs prakeikit
Už dideles nuodėmes mažo žmogaus...