Jaunystėje visi pamąstome "o kas bus, kai bus", žeidžia ir aplinkinių paliekamas purvas, tačiau reik suvokt, kad purvas tėra vandenyje (ar ašarose) ištirpusi žemė. Tereik pradžiovint ir pasodint ateities daigus.

Žolėm apaugs rankos - gal kažkas įdomesnio. Bet tik tiek. O jau apie tą numirsiu pirmoj eilutėj, nė nebekalbu.

Na, kam reikia tokius gabalėlius mėtyti? Čia juk savęs gailestis tik ir tiek. Jokios poezijos.

oi koks liūdnas...brrr....
blogai,kai akys dangaus nebemato,viena paguoda,kad aplinkinių paliekamo purvo nebematys- čia jau geriau ;) labai panorėjus - galima ir juodame rast baltumo,netgi daug,tik jo nesimato :)

tai tik teiginiai, o išvada taip ir nuskambėjo fa- dur.taip būna,bet tai tik laikinai.

Gal geriau nereikia šitaip.