Atminties sonetas

Granito akmenys ir datos akmeny.
Vardai ir atvaizdai, laike sustoję.
Nebyliai mano lūpos pakartoja:
O kur dabar tu, mano drauge, gyveni?

Per gelsvą smiltį švelniai šviečia
Man motinos akių šviesa.
Ir krinta ankstų rytą lyg rasa
Karštoji ašara į mano delną.

Kalbuosi vėlei, mintį atgaivinęs,
Su tais, kurie išėjo Amžinybėn,
Žvaigždelės, vakaro danguj sužibę,
Galbūt tą kalbą ir težino.

Taip norisi kalbėt ilgai ilgai -
Pro smiltį švekina seni draugai.
Antanas Gintautas

2009-11-13 02:26:21

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Santaja

Sukurta: 2009-11-13 21:44:14

tyras, ilgesingas ir švelnus. ačiū

Anonimas

Sukurta: 2009-11-13 11:43:01

Prie klaidos nekimbu, moderatoriai, gali pataisyti, ji nieko ir nekeičia, kai Autorius kalba širdimi, negaliu komentuoti, tai kas kiekvienam - šventa.AMŽINYBĖ.

Vartotojas (-a): Maja

Sukurta: 2009-11-13 10:55:56

Nuostabus sonetas... toks lengvas bšūkštelėjimas pirštais per lūžtantį ledą.

Vartotojas (-a): By Zenas

Sukurta: 2009-11-13 10:47:25

ilgesingas...

Vartotojas (-a): Nuodai

Sukurta: 2009-11-13 08:49:22

Tikras, vyriškas, išgyventas.
Galbūt kalbos tos nebežino.
Antroje srofoje suyra eilėraščio schema abba, nes abbc
, keisčiau žvaigždeles kitu žodžiu.

Anonimas

Sukurta: 2009-11-13 05:45:11

...gal šnekina turėjo būti? Antras posmelis patiko. Susimąstymas.

Anonimas

Sukurta: 2009-11-13 05:42:34

... Pro smiltį sveikina seni draugai...