Ramybės sonetas

Iš kur tu ateini, gimtų namų ramybe,
Saldi, skalsi tarsi ruginė duona?
Kregždelės šaudo palei seną kluoną,
Rugienose voratinkliai jau sidabru sužibo.

Semiu ramybę saujom ir prausiuosi,
Semiu, ir mano širdžiai palengvėja...
Prakalbinęs ankstyvą ryto vėją,
Nakty po žvaigždžių lietumi sustosiu.

Taip tirpsta laikas, Dievo dovanotas,
Krašte, kur užgimiau seniai,
Kur džiugina mieliausi reginiai, –
Nurimsta čia jausmai, pailsi protas.

Kokia skaisti gimtų namų ramybė, –
Byloja pilnatis, danguj sužibus.
Antanas Gintautas

2009-11-11 04:58:44

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2009-11-12 18:54:42

Nuraminai man skaudančią sielą. AČIŪ

Anonimas

Sukurta: 2009-11-11 17:31:44

tikrai ramiau pasidarė :)

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2009-11-11 16:33:38

Labai nuoširdus kūrinys, bet tobulą ritmą kiek trikdo pritemptas kirtis ant "žvaigždžių".Gal įmanoma pataisyti eilutę?

Anonimas

Sukurta: 2009-11-11 16:22:21

...nieko brangiau nerasi už tą gimtų namų ramybę.

Vartotojas (-a): Ražas

Sukurta: 2009-11-11 16:00:02

Koks saldus ilgesys. Gera tai turėti. Ačiū.

Vartotojas (-a): By Zenas

Sukurta: 2009-11-11 11:54:23

Kokia skaisti gimtų namų ramybė, –
Byloja pilnatis, danguj sužibus.

...gražiai ir teisingai .

Vartotojas (-a): skroblas

Sukurta: 2009-11-11 10:31:00

Geras. Palinkėkime vieni kitiems ramybės.

Anonimas

Sukurta: 2009-11-11 10:25:32

pasiilgta ramybė

Anonimas

Sukurta: 2009-11-11 08:52:59

Ak, kaip ramu... Liūliuoja:-)