Saulės spindulys paglostė veidą. Šiltas vasaros vėjas tarsi nematoma ranka perbraukė plaukus, o netrukus kitas gūsis priglaudė suknelę prie kūno, išryškindamas dailias formas ir prikaustydamas aplink buvusių vyrų akis. Rasa šypsojosi, jai buvo gera jausti praeivių dėmesį. Nenuostabu, kad senamiesčiu ji ėjo palengva, tarsi manekenė podiumu, pristatanti kolekciją, disciplinuotai it pagal planą, tačiau tuo pačiu be galo grakščiai. Šiandien buvo diena, kai Rasai reikėjo dėmesio ir pramogų. Ji žaidė su vyrais, žiūrėjo jiems į akis ir vieniems šyptelėdavo, o kitus nužvelgdavo šaltu ir paslaptingu žvilgsniu, tarsi sakydama: nelįsk, vis tiek neturi jokių šansų. Ir kaip būdavo nuostabu, kai pastarieji vis tiek šypsodavosi it vaikai, gavę saldainį. Rasa, sėdėdama prie vyno taurės su draugėmis, dažnai diskutuodavo stipriosios lyties tema. Kone visos unisonu klegėdavo, jog vyrai – keisti padarai: pamato, kad graži moteris žiūri į juos, ir pasijunta tarsi jos širdies užkariautojai. Ir visai nesvarbu, kad moters kūno kalba sako: vyruti, nesvajok, nieko nebus! Ne, mieli padarėliai, vadinantys save stipriąja lytimi, to negirdi. Jie tik žiūri. Godžiai žiūri. Ryja akimis tarsi akmens amžiuje, kai visas judėjimas į priekį vykdavo ta kryptimi, kurią nurodydavo pirminiai instinktai. Moteriškas požiūris kitoks. Jis toks paprastas, racionalus, teisingas, toks, kokio niekada vyrai nesupras.

Lauko kavinė, kurioje Rasa norėjo išgerti kavos, jau buvo netoli. Dar keletas šlovės bei pasirodymo vyrams minučių, keletas smagių minčių ar prisiminimų, ir bus galima prisėsti, pasimėgauti dar vienu nuostabios dienos malonumu.
– Panele, ar nepadėsit? – pasigirdo duslus, pavargęs ir gąsdinantis balsas.
Staiga prieš ją išniro aukšta figūra. Rasa dirstelėjo žmogystos pusėn. Į ją žiūrėjo paslaptingos pavargusios žalios akys. Jos kažką priminė, tačiau atgrasus žmogystos veidas tarsi viską ištrynė. Vyras atrodė pavargęs, seniai pamiršęs, kas yra skustuvas ar kirpykla, nekalbant apie jo susitaršiusius riebaluotus plaukus, dvokiančius drabužius bei purvinas rankas, prašančias išmaldos.
– Dink šalin! – iškošė ji piktu ir atstumiančiu balsu. Lenda čia visokie valkatos, negalite patys susitvarkyti gyvenimo?
Pakili nuotaika dingo. Žmogysta kelias sekundes dar žiūrėjo į ją nekaltu, galima sakyti net mielu žvilgsniu, tarsi norėdama kažką pasakyti, tačiau netrukus apsisuko ir nuėjo. Rasa dar pažvelgė per petį jo pusėn. Vyras prie kitų žmonių nebėjo. Atsisėdo ant šaligatvio po restauruojamo namo stelažu, pasislėpė nuo varginančių saulės spindulių, nuleido galvą ir sėdėjo ištiesęs plaštaką. Rasa pagreitino žingsnį. Norėjosi prisėsti ir nusiraminti. Prisižaidžiau, pagalvojo ji, norėjau paerzinti vyrus, o galiausiai suerzinta likau aš. Priėjusi kavinę ji žlėgtelėjo ant kėdutės, alkūnėmis atsirėmė į stalą ir susiėmė už galvos, plaštakomis užsidengdama ausis, lyg slėpdamasi nuo įkyrių minčių. Ji dar spėjo pamatyti padavėją, užsakyti puodelį juodos ir stiprios kavos bei bandelę su džemu. Paskui užsimerkė. Norėjo bent minutei pailsėti nuo ką tik apniukusių minčių ir pamiršti sudirgimą, atsiradusį pamačius purviną žmogystą. Tačiau užsimiršti nepavyko. Anaiptol. Rasa sugrįžo į netolimą praeitį, kurioje viskas buvo kitaip. Tada net ir šviesiausios dienos nesugebėdavo išspausti šypsenos jos veide, o rudenio vakarais, kai orai atšaldavo, dienos trumpėdavo ir prasidėdavo nepaliaujami lietūs, jos gyvenimas virsdavo tikru pragaru.

***

Mintimis sugrįžus į praeitį, Rasą apniko liūdesys. Prisiminimuose ji atsidūrė tame pačiame senamiestyje, kur buvo prieš šešerius metus. Ruduo, medžiai baigė numesti paskutinius lapus, kurie įkyriai krito ant šaligatvių ir gatvių, nepaliaujamai erzindami šlavėjus. Orai atšalo, rudeniniai lietūs vis dažniau aplankydavo miestą, o žmonės lįsdavo gilyn į savo kiautus, tarsi norėdami paslėpti savo emocijas ar pasislėpti patys lyg stručiai, kišdami galvas į striukių kapišonus. Rasai tebuvo šešiolika. Metas, kai viskas aplink keičiasi. Laikotarpis kai žengi pirmus žingsnius į suaugusiųjų pasaulį, ir tau būtina tiek draugų, tiek aplinkinių, tiek artimųjų parama. Viso to Rasa neturėjo. Motina dingo, kai Rasai tebuvo penkeri metai. Paliko ją tėvui, o pati kažkur išvyko su nauja simpatija. Tėvui buvo beprotiškai sunku, nes turėjo ne tik susitaikyti, kad mylimas žmogus jį paliko, bet ir užauginti dukrą. Jis tikrai stengėsi būti tėvu. Daug dirbo, kad tik dukrai nieko netrūktų, ir skirdavo jai visą savo laisvalaikį. Tik laisvo laiko jis turėjo labai mažai, o artimų žmonių, kuriems galėtų palikti vaiką, nebuvo. Tad Rasai teko augti vienai. Grįžusiai iš mokyklos prižiūrėti namus, susigalvoti, ką veiks dienos metu, paruošti tėvui vakarienę. Žinoma, kartais užsukdavo tėvo draugai su žmonomis pabendrauti, o kartais net išvirti valgio. Tačiau jie užtrukdavo tik kelias valandas, o paskui ji vėl buvo paliekama viena laukti iš darbų grįžtančio tėvo. Tad, būdama šešiolikos metų, Rasa mokėjo kone viską, ką turi mokėti kiekviena suaugusi moteris.

Tačiau tai nereiškė, kad nelaimių jos gyvenime pakaks. Tik suėjus šešiolikai, ji neteko tėvo. Jį suėmė už žmogžudystę. Tai buvo smūgis Rasai. Žmogus, kuriuo labiausiai tikėjo, tapo žudiku! Sužinojusi šią naujieną ji nualpo. Atgaivino žinią pranešęs pareigūnas. Jis paklausė, ar ji nori pasimatyti su tėvu, tačiau emocijos plūdo per kraštus. Tarsi kas žemę būtų išmušęs iš po kojų. Galvoje vis zvimbė žodžiai: žudikas, žudikas, žudikas! Nenoriu, nieko nenoriu! – sunkiai iššvokštė žodžius pareigūnui. Ji negalėjo dalyvauti tėvo teisme. Tik iš aplinkinių girdėjo, kad tėvas susimušė su kažkuo bare, trenkė taip stipriai, kad priešininkui apsvaigo galva, šis krito, atsitrenkė į stalo atbrailą ir mirė nuo smegenų sutrenkimo. Tėvas buvo įkalintas septyneriems metams, o ji atiduota į globos namus.

Tada prasidėjo tikras pragaras. Rasa nekentė globos namų ir jų aplinkos. Ji užaugo viena, niekieno nekontroliuojama ir jausdama vienintelio žmogaus paramą. Tuo tarpu dabar privalėjo paklusti auklėtojoms ir gyventi pagal kitų paauglių kuriamas taisykles. Ilgai kentėti Rasa negalėjo, tad jau po savaitės pabėgo iš globos namų. Jau geriau nakvoti gatvėje, negu grįžti į paauglių kalėjimą! – sėdėdama mokykloje ir kurpdama išsilaisvinimo planą galvojo ji.

Pirma naktis buvo siaubinga. Miegojo apleistame senamiesčio kieme, iš šiukšlių konteinerio išsitraukusi kažkieno išmestą apklotą. Buvo nejauku. Pusę nakties prakūkčiojo, o paskui iš nuovargio užmigo. Pabudusi prisiminė, kad reikia eiti į mokyklą. Tačiau nenuėjo. Žinojo, kad pareigūnai ir globos namų vadovai pirmiausia ieškos ten. Nutarė pasivaikščioti po miestą. Tačiau tik žengus pirmus žingsnius užklupo lietus. Pylė stipri, kaip šaltas rytinis dušas rudeninė liūtis. Rasa blaškėsi po miestą, kol atrado pastogę, po kuria galėtų nors trumpam pasislėpti. Per keletą minučių ji kiaurai permirko. Stovėjo po stogeliu siaurame senamiesčio skersgatvyje šlaputėlė, drebėjo it vienišas medžio lapas.Tą akimirką jai nerūpėjo niekas: nei praeitis, nei ateitis. Svarbiausia jai buvo sulaukti lietaus pabaigos. Ir sušilti.

Kažkur girdėjosi skambanti gitara, netoliese kaukšėjo skubančios moters aukštakulniai. Ji nešėsi skėtį, buvo graži, tvarkingai apsirengusi, tačiau veido Rasa neįžiūrėjo. Plaukai buvo permirkę, tad ant veido tekėjo lietaus upeliai, nuolat užliedami Rasos akis. Ji dar išgirdo, kaip kalena dantys, pajuto šaltį, krečiantį visą kūną, o netrukus visą apėmė silpnumas, akyse pradėjo temti, ir viskas, kas buvo aplink, pranyko.

***

Rasa atsibudo šiltame kambaryje. Už lango vis dar barbeno lietus. Visai šalia skambėjo gitara. Ta pati, kurios aidą girdėjo stovėdama lauke. Ji buvo apsiausta šiltu apklotu ir kone pirmąkart nuo tėvo suėmimo dienos jautėsi gerai. Apsidairė. Gitara grojo jaunas vyras. Tikslaus amžiaus Rasa negalėjo pasakyti, tačiau spėjo, kad jam buvo ne daugiau dvidešimt penkerių. Jis pakėlė galvą.
– Prabudai? – paklausė švelniu balsu.
Rasa tylėjo. Nebijojo pašnekovo, tačiau tyrinėjo aplinką, tad nesinorėjo tuščiai kalbėti.
– Radau tave prie namo durų. Išgirdau bildesį lauke, atidariau duris, o ten guli tu. Šlaputėlė. Sušalusi. Įnešiau vidun. Perrengiau ir paguldžiau ant lovos, kad pailsėtum. Tikiuosi, nepyksti? – šypsodamasis kalbėjo jis. Beje, mano vardas Valerijus.
Rasa vis dar tylėjo. Jai buvo keista, kad vyras rusišku vardu kalba švaria lietuvių kalba. Valerijus atrodė įspūdingai: veidas išvaizdus, rankos tvirtos, kūnas treniruotas ir dar moka groti gitara. Rasos akys sužibo.
– Jei niekur neskubi, gali pabūti čia. Aš vis tiek gyvenu vienas, tad papildomi žmonės šiems namams tikrai nebus našta, – raminančiu balsu kalbėjo Valerijus.
Rasa nuleido galvą. Sukaupė visą drąsą, jėgas, nugalėjo visas baimes, kad ištartų tris žodžius: aš neturiu namų. Pasakiusi tai, ji nutilo, užsimerkė ir iš nevilties jos akyse susikaupė ašaros. Tačiau po kelių sekundžių atskrieję žodžiai iš Valerijaus lūpų apvertė viską aukštyn kojom.
– Tai pasilik čia.
Šiuos žodžius jis ištarė ramiai, be jokios dvejonės, tad neturėjo jokio pagrindo dvejoti namo šeimininku.
– Jūs rimtai? – paklausė ji dar kartą tyliu balsu.
– Visiškai, – išgirdo dar vieną užtikrintą atsakymą. – Ir dar, prašau, vadinti mane tu, – pridėjo jis.

Rasa kuriam laikui atrado naujus namus. Valerijus buvo panašus į tėvą: ryte išeidavo, dieną grįždavo kelioms valandoms, numigdavo, o vakarais – vėl eidavo į miestą. Gyvenimui jis užsidirbdavo iš muzikos. Didžiąją dienos dalį ieškodavo vietos, kurioje galėtų groti, ir jei rasdavo, vakarais koncertuodavo. O kartais tiesiog grodavo gatvėse, užliedavo miestą nuostabia muzika ir laukdavo kelių centų ar litų, metamų į ant žemės padėtą kepurę.

Tuo tarpu Rasa namuose darydavo tai, ką buvo pratusi savo namuose. Tvarkydavosi, gamindavo valgį, eidavo į parduotuvę. Valerijus duodavo pinigų maistui ir sakydavo, kad keletą litų ji gali pasilikti sau. Tačiau Rasa šiuos žodžius praleisdavo pro ausis. Ji svajojo turėti savo pinigų, darbą, iš kurio galėtų pragyventi. Svajojo pabaigti mokyklą, studijuoti ir gyventi taip, kaip visi. Rasa netikėjo svajonėmis ir žinojo, kad viskas, ką ji turi gyvenime, yra ši akimirka, kada nereikia šalti, nuo kažko bėgti. Šalia yra Valerijus, jai atstojantis viską. Rasa pravirko. Nesuprato, ar tai laimės ašaros, ar prasiveržė širdyje laikomas skausmas. Ji apsikabino kelius, susigūžė ir leido ašaroms riedėti skruostais. Netrukus išgirdo atsidarančių durų garsą. Grįžo Valerijus. Netikėtai anksti. Priėjo, apsikabino ją. Iš pradžių tylėjo, o kai ašaros jos veide išdžiūvo ir ji kiek aprimo, paklausė, kas yra.
– Internato vaikai buvo teisūs, vadindavę mane moliu. Aš nieko nesugebu, tik verkti – bėrė žodžius Rasa.
– Taip, tu teisi. Esi molis, – ištarė jis, tvirčiau apkabindamas pečius, – toks molis, iš kurio reikia lipdyti žmogų, kad ir koks beviltiškas jis būtų.
Rasa trumpam šyptelėjo:
– Tu nepažįsti manęs. Nežinai, kas aš esu, o sakai, kad iš manęs galima padaryti žmogų, tramdydama ašaras kalbėjo ji.
– Papasakok savo istoriją, – įprastai ramiu ir tvirtu balsu paprašė Valerijus.
Rasa pradėjo. Nuo pat vaikystės iki akimirkos, kai ji atsidūrė šalia jo durų. Baigusi pasakojimą ji pažvelgė į Valerijų. Jis tylėjo. Rasą apėmė baimė. Valerijus nuėjo į virtuvę, atsinešė butelį vyno ir dvi taures.
– Žinau, formaliai tau dar negalima gerti, bet nemanau, kad pakenks.
Pirmąją taurę jis išgėrė vienu mauku, Rasai tik spėjus nuryti pirmą gurkšnį. Valerijaus akys sustingo, matėsi, kad jis kažką prisimena.
– Žinai, dėl tėvo tu esi neteisi. Palikai žmogų, kuris tau atidavė viską.
– Bet jis žudikas! – drebančiu balsu kone išrėkė Rasa.
– Na ir kas? Tu bijai jo?
– Nebijau.
– Nekenti?
Po šio klausimo Rasos lūpos pradėjo virpėti.
– Myliu jį, bet negaliu atleisti.
– Negali atleisti ko? Tu bent žinai, kaip viskas vyko, kodėl jis mušėsi ir ką jis nužudė?
– Ne! – jau visai virpančiu balsu išlemeno Rasa.
– Prieš keletą metų buvau kare. Šaudyti tekdavo kasdien. Nužudyti – taip pat. Kraujas, nežinia, karo lauko gaudesys ir bejausmis šūvis į kitą žmogų. Tai buvo mano kasdienybė. Išgyventi leido tik viltis, kad viskam pasibaigus grįšiu ten, kur man gera, grįšiu pas žmones, kuriuos myliu. Jokių kitų minčių ar sąžinės graužaties nebuvo. Pažiūrėk dar kartą į mane, ar tau esu panašus į žudiką? – tvirtu, tačiau kiek drebančiu iš susijaudinimo balsu kalbėjo jis.
Rasa pažiūrėjo į jo akis. Žodžiai strigo gerklėje. Širdis plakė taip stipriai, tarsi ją kažkas būtų išgąsdinęs.
– Visas gyvenimas – tarsi raštelis ant laikraščio skiautės, – jau ramiau kalbėjo Valerijus, – gali matyti tai, kas parašyta tušinuku, arba skaityti viską, kas parašyta ant popieriaus gabalėlio. Jei raštelyje bus parašyta „aš mieste“, o laikraštyje bus straipsnis apie kažkurį miestą, nejau galvosi, kad aš esu ten?
– Ne, – ištarė Rasa, tačiau vis dar nesuprato, ką pašnekovas nori pasakyti.
– Rasa, tu dar labai jauna, turėsi išmokti begalę dalykų apie gyvenimą, tačiau suprask, jog pirmiausia turi klausyti savo širdies balso ir tik paskui to, ką sako žmonės. Jie kartais klysta. Žmonės sako, jog tavo tėvas žudikas, tačiau toks pats esu aš. Tėvą palikai, nes išsigandai jo, o su manimi gyveni, ir tavo akyse nematau jokios baimės net ir tuomet, kai žinai visą mano istoriją.
Valerijus nutilo. Daugiau nepasakė nė žodžio. Pabaigė antrą vyno taurę ir išėjo. Rasa dar paragavo vyno, atsipalaidavo, išsiverkė, kol galiausiai paskendo apmąstymuose.

***

– Jūsų kava ir bandelė su džemu, – pasigirdo padavėjo balsas.
Rasa atsimerkė. Saulėta diena greitai ją parginė iš niūrios praeities. Ji pakėlė kavos puodelį arčiau lūpų, pasimėgavo nuostabiu aromatu ir gurkštelėjo šilto gėrimo. Gera nuotaika grįžo. Nerimas išnyko tarsi blogas sapnas. Vėl norėjosi stebėti žmonės, ieškoti šypsenų jų veiduose. Valerijus buvo teisus. Nereikėjo pamiršti tėvo, kad ir ką jis buvo padaręs. Kaip viskas pasikeitė, atsistojo į savo vietas, kai jį aplankiau.Tądien nesinorėjo klausti, kodėl jis tai padarė. Ir už ką. Norėjosi žiūrėti į laimingą žmogaus veidą, kuriame atsispindėjo visos geriausios gyvenimo emocijos. Norėjosi klausytis, kaip jis kalba, matyti ašaras jo veide. Pagaliau buvo gera suprasti, kad neliko jokio pykčio širdyje. Grįžti į globos namus nereikėjo. Atsirado tėvo draugai, sutikę prisiimti globą. Jie padėjo baigti mokyklą ir universitetą. Padėjo išsipildyti svajonėms. Tarsi pasakoje. Valerijus gyvenime šmėžavo dar pusmetį. Paskui išnyko. Nebuvo laiko su juo bendrauti, aplankyti kambarį, kuriame įvyko gyvenimo lūžis. Jis tarsi paskendo laike. Būtų gera jį pamatyti ir vėl, – pagalvojo Rasa. Pabūti šalia. Pakalbėti apie raštelius ant laikraščio skiautės ir buvimą moliu, – galvodama apie senus pokalbius, mąstė Rasa ir be perstojo šypsojosi. Išgirsti gitaros skambesį ir pažvelgti į nuostabias jo akis... Prisiminus jas Rasą nukrėtė šiurpas. Akys! Žalios akys! Purvinas, po barzda besislepiantis veidas! Žmogysta, taip išgąsdinusi ją šiandien, buvo Valerijus! Rasa padėjo kavos puodelį. Pažvelgė į tą pusę, kur prieš keletą minučių sėdėjo purvinas vyras ištiestu delnu, tačiau jo ten nebuvo. Rasa baigė gerti kavą, bandelę suvyniojo į servetėlę, pamojo padavėjui, kad atneštų sąskaitą, ir pakilo palikusi kiek daugiau pinigų nei reikia mokėti. Ji atsistojo ir nubėgo ieškoti žmogaus, pakeitusio jos gyvenimą. Kas jam atsitiko? – klausė savęs Rasa. Gal galėčiau jam padėti? Ji blaškėsi gatvėje stebėdama žmones, tačiau jo nebuvo.
– Panele, gal galite padėti? – pasigirdo balsas iš už nugaros. Kūnu nubėgo šiurpuliukai. Rasa atsisuko, tačiau už jos ant šaligatvio sėdėjo kresnas vidutinio amžiaus vyras, nė iš tolo neprimenantis Valerijaus. Rasa pažvelgė į tuščias jo akis, paskui į suvyniotą bandelę rankoje. Nieko nedarė, tik apsisuko ir patraukė gilyn į miestą. Kažkoks molis, valkata, prašantis pinigų, pragers. Valgyt tikrai nenori, žmonės sako, kad tokie maistą ant žemės sviedžia, tokie nori tik pinigų! – prisiminė kažkieno ištartus žodžius Rasa. Nei tėvo, nei Valerijaus nebuvo šalia. Ji liko viena didmiesčio senamiestyje. Prieš valandėlę stipri, o jau po akimirkos silpna it vaikas. Kaip ir daugelis dabar besišypsančių, tačiau nežinia ką mintyse išgyvenančių praeivių. Vieną akimirką stiprių, kitą – bejėgių, lyg skulptūra ar ąsočiu virtęs molis, dedamas į krosnį.