Svarainių žiedai aplink spyglius lyg rožės, lyg rožės raudoni

ir mėnuo pro debesis šypsosi lyg angelų prisiėdęs muzikantas skafandre,
ir laksto po stratosferą, ir gainioja ten kates kažkelintame gyvenime

/o ant mano dantų
audžia juostas
laumės iš juodų laivų/

laivas skęsta sekliose upėse,
o krante švieži namai, net garuoja,
o juose abejingi žmonės tarp juokingų suvenyrų ir aš jų neprakalbinu –
mano rankos dreba ir tirpsta


mano rankose liepsnojantis rašalas
/trys dalys širdies kraujo ir viena paryčių/