* * *

Balso stygos apsivijo ilgesiu
lyg obuolio žieve.
Rytas skamba kitaip -
kapučino gaidelėm -
kaip niekad su tavimi.

Nors viena pėda į namus,
nors vieną saulėtekį
nuryti kartu,
obuolį nulupti vakarui...

Matau:
mes - senukai,
sunėrę kaulėtas rankas.
Eleanor

2009-07-16 22:26:14

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Eleanor

Sukurta: 2010-03-18 16:08:02

Poeto dvasia manyje miršta. O gal jau ir visai mirė. Bet aš labai pasistengsiu ją prikelti..

Anonimas

Sukurta: 2010-02-15 14:14:05

Eileraštis pritraukia savo išskirtinumu. Gilios mintys priverčia suklusti ir susimąstyti. Puiku. Taip ir toliau. Tavyje po truputį atbunda didi poeto dvasia.

Anonimas

Sukurta: 2009-07-24 23:11:42

"obuolį nulupti vakarui..." - nors vieną.

Vartotojas (-a): radaa

Sukurta: 2009-07-17 05:59:37

"obuolį nulupti vakarui..."

Anonimas

Sukurta: 2009-07-17 00:02:37

su kapučinu truputį į lankas, bet yra kažkas tuose senukuose.

Anonimas

Sukurta: 2009-07-16 22:40:47

kapučino gaidelėm – o kokios jos? Atrodo, niekada jų nesu girdėjus...

Patiko eilėraščio tėkmė. Neperkrautas. Tik gal kiek skirtingos temos sukasi: pirmose dviejuose strofose kalbama apie meilę, trečioji jau apie senatvę. Nėra sklandaus perėjimo.