Vienuj viena ant kranto styro
Gležna pušelė aukso šakomis.
Krūtine remiasi į žemę,
Šešėliu virsta naktimis.
O jūra gaivalinga gromuluoja,
Kamieną nubučiuoja bangomis,
Viršūnę svajomis apvainikuoja,
Pasiperša su aukso smiltimis.
Pušelei lają gintaru dabina
Ir meilę žada amžinai.
Naktim ištrūkus abejoja,
Ar brist į jūrą man jaunai?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): dykumų rožė 7
Sukurta: 2009-06-30 16:54:20
galbūt rymo pušelė, o ne styro :-)? Eilėraštis jautrus, lyriškas, gula prie širdies. Tik galbūt prie jo dar reiktų šiek tiek padirbėti.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2009-06-29 19:02:11
panašu man į dainą... ilgesinga
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-06-29 16:22:03
Gal ir gera girdėti:) Kiekvienam savo.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-06-29 12:19:34
...labai gražiai nutapytas poetinis paveikslas...taip ir matau tą pušelę prie jūros...
Vartotojas (-a): Žaneta
Sukurta: 2009-06-29 10:55:26
Tiesiog pasijutau ta pušele.