Pabalnojo vėjas žirgą,
Pasagėlės aukso mirga.
Kasa žemę viena koja,
Prunkščia, lekia ir šuoliuoja.

Garbanas žalias kedena
Žilo gluosnio labai seno,
O užkliuvęs už beržyno,
Savo barzdą pakabino.

Nusirito į pašlaitę
Pilko zuikio uodegaitė,
Išsigando, suvirpėjo
Po krūmu drebėt pradėjo.

Ne griaustinis ir ne žaibas –
Senas vilkas, pilkas, laibas
Vis ramios neranda vietos
Ir „matuoja“ zuikio pėdas.

Tik vikruolė voveraitė,
Greit įšokus į eglaitę,
Viską stebi, viską mato –
Gaus kankorėžių be „blato“.