Krauju pasruvusios akys. Mirties pilnas žvilgsnis... ir giliai paslėpta viltis. Nuo skausmo plyštanti širdis kažkur savyje talpina meilę. Sugeba atrasti jai vietos. Tarp prarastų minčių įsiterpusi ramybė, kurios nėra. Už užrakintų lūpų kažkur gerklėje įstrigęs žodis „gyvenu“  negali būti ištartas... Jis čia netinka.
Ir vis tiek kojos žengia sunkius žingsnius, kurie veda tik į vieną pusę. Negyvos akys stebi nepasiekiamus tolius. Širdis daužosi ir plyšta. Ji buvo per silpna. Staiga prasiveria lūpos. „Gyvenu“...  Žodis vis tik išsprūsta. Ne laiku ir ne vietoj. O kūnas guli ant juodos žemės. Akys plačiai atmerktos. Nieko nebemato. Širdis suplyšus ir tuščia.