Rugių gobelenuose ataustas rugiagėlių siūlas mėlynai virpa,
Kai tavo pirštais pavargusiais į naktį kalba muzika.
Pavėjui lekia žiedlapiai balti nuogų ramunių,
Besivejantys tirpstančius lietuj „nemyli“, „myli“...
Mes žvilgsniais atsidusime giliais, gal skaudančiais,
Kad tik idilė nesudužtų molio šukėm.
Lai lieka ji, nes mes išeiname...
Vyniosim rūko drobes į rietimus ir gyvenimus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Setting
Sukurta: 2009-06-19 16:43:36
Labai patiko. Į mėgstamiausius.
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-06-17 11:47:49
Ačiū Dearni, man išties rūpėjo sužinoti, kas čia dirbtina:)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-06-16 11:29:14
Gamtiškas. Viskas beveik savo vietose, tačiau dirbtinokai suskambo šios dvi eilutės:
Besivejantys tirpstančius lietuj „nemyli“, „myli“...
Mes žvilgsniais atsidusime giliais, gal skaudančiais,
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-06-15 20:41:09
Nežinau kodėl atrodo, jog eiliukyje yra dirbtinumo.Nemoku būti dirbtina net gyvenime, jau nekalbu apie poeziją. Na bet kiekvienas turi savo nuomonę ir ačiū už ją:)
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-06-15 18:02:18
Bet dar nenudaužta ir nieks neverčia išeiti, juk lemtis dalija nuostabiausią akimirką...visada išeiti suspėsit...karti teksto pabaiga.
Anonimas
Sukurta: 2009-06-15 17:53:44
Paskutiniosios dvi eilutės yra žavumėlis. Kaip pastebėjo Ramunė, nemažai dirbtino kalbėjimo, neskambančio poetiškai... Žinoma, ieškome, bet kelios vietelės perspaustos, manau.