... Neturėjau vaikystės kaimo. Augau Panevėžio priemiestyje, kuris tada dar nebuvo miestas, bet jau nebebuvo ir kaimas. Likimas lėmė taip, kad neteko pajusti ir senelių šilumos. Tik atsidusdavau kokį vaiką išgirdusi besigiriantį: „  O aš buvau pas senelius kaime“. Taip troškau to kaimo. Tarsi sūrio su medum atsikąsti.
Pamenu, kaip tėtė mane, jau gerokai paūgėjusią nusivežė pas tetą. Į kaimą. Tik keliom dienom. O likau ten kone visam mėnesiui. Tiesiog nebenorėjau važiuoti namo. Išeinu į kiemą – ir kiek tik akys aprėpia – visur žalia žalia. O už tos žalumos saulė leidžiasi. Dangus toks neaprėpiamas,  blokinių  penkiaaukščių nesuskaidytas, neužstotas... Išmokau ir šieną grėbti, ir vežimą krauti, man labai patikdavo jį minti, o nuostabiausias dalykas – ant to šieno daržinėje  užmigti, kai pro stogo plyšius nedrąsiai įsižiebdavo žvaigždės, ir atsibusti, pirmiesiems auksiniams saulės spinduliams ėmus išdykėliškai kutenti nosį...
O paskui buvo Vilniaus mūrai. Kaimas kažkaip tolo nutolo. Jis ateidavo pas mane tik kraštotyrininkų „Ramuvos“ ekspedicijų bei žygių metu. Baigėsi studijos, išsibarstėm kas sau. Vėl susitikau su kaimu, ir pamačiau, koks įvairus gali būti jo veidas: nuo beviltiškai prasigėrusio iki  išmintingo ir giedro. Jis jau buvo kitoks, ne tas, iš mano alyvomis kvepiančių svajonių.
...O kai pirmą kartą atvažiavau į Pagulbį – iš karto supratau:  vėl čia grįšiu. Vėl ir vėl. Žibintas, besisupantis kluone. Galingas liepos pavėsis, priglaudžiantis visus, jo ištroškusius. Seni mokykliniai suolai, prikelti naujam gyvenimui. Atverti Pagulbio langai ir durys, tarsi ištiestos rankos, kviečiančios visus prisiglausti. Kiekvienas čia ieško ir randa tai, ko nori. Gal būt Širvį ar Vaižgantą. O gal netgi – save. Net tas vyriokas iš gretimo kaimo, jau gerokai įkaitęs, ir tas kažką rado, nes man sako su nuostaba balse: „O jūs, kaip jūs čia...iš kur? Aš tai, mat, netoliese gyvenu.“ „Atlaidai“- sakau jam, ir vyrukas viską  supranta.
Išeinu į žaliąsias Pagulbio pievas. Tolumoje, palei pamiškę per žolynų jūrą brenda moteriškė ilga, šviesia suknele. Ji pasilenkia, lyg ko ieškodama, po to, gal nusiskina jai patikusį žolyną, išsitiesia ir vėl lėtai žingsniuoja tolyn, tarsi plaukte plaukia pievų vilnimis. Akimirką stabteli ir atsisuka į mane. „Va taip, paprastai ir apsireiškė Janonių Marija“ – topteli man galvon, tačiau pati negaliu tuo patikėti, juk diena tokia aiški ir skaisti. Gal ta moteris – kokia nors dainininkė ar poetė, panorusi paklaidžioti viena. O gal tai – pati VASARA, tolstanti nutolstanti Pagulbio erdvėse, susiliejanti  su jų žaluma, su tylia bardų melodija ir žodžiais iš širdies....